Nuo sausio iki kovo – daug progų kalbėti apie Tėvynės meilę. Prisimenama Laisvės gynėjų auka Sausio 13-ąją, minima Valstybės atkūrimo diena vasario 16-ąją, o ką tik šventėme Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Bet kas gi yra ta Tėvynės meilė? Ar apie ją reikia kalbėti, o gal – tiesiog mylėti? Paklausiau mokytojų, juk jie kaip gausybės reikalingų ir įdomių dalykų moko vaikus ir Tėvynę mylėti. Kalbinau Naujamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Vidą Kraujalienę ir Danguolę Juščienę.
Mokytoja Vida Kraujalienė: Nuolatos kartoti, kad myli Tėvynę, nereikia, juk meilė reiškiasi labai įvairiai – būkite aktyvūs piliečiai, geri mokiniai, darykite gerus darbus savo artimiesiems ir nepažįstamiems žmonėms, dorai elkitės. Tik jaunimas turėtų suprasti, kad pasirinkę gyvenimą užsienyje, negalės duoti Lietuvai to, ką duotų gyvendami Tėvynėje. Negalima bėgant nuo sunkumų, bėgti iš Tėvynės.
Mokytoja Danguolė Juščienė: Pamilti Tėvynę padeda smalsumas, žingeidumas. Tėvynę reikia pažinti, tad norėkite kuo daugiau pamatyti – eikite, važiuokite, domėkitės viskuo, kas yra Tėvynėje. Neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti – nei žmogaus, nei Tėvynės.
Smalsutis: Prieš kovo 11-ąją į Jūsų mokyklą buvo atvažiavusi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Birutė Valionytė. O kas yra signataras?
Mokytoja Vida Kraujalienė: Signatarais vadinami 124 piliečiai, kurie 1990-ųjų kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tarp jų buvo ir jurbarkietė Birutė Šiaulytė-Nedzinskienė, mūsų mokyklos I laidos 1973 metais abiturientė. Po jos mirties 1994 metais mokyklos muziejuje kūrėme atminimo kampelį. Pradėjusi rinkti medžiagą klausiau savo mamos, gyvenusios kaip ir būsimoji signatarė netoli Girdžių. Sužinojau, kad signatarės Birutės Nedzinskienės tėvas ir mano tėvelis buvo pusbroliai.
Smalsutis: Ar signatarai yra kokie ypatingi žmonės, ar mes jiems turime būti dėkingi už tai, kad gyvename laisvoje Lietuvoje?
Mokytoja Vida Kraujalienė: Dauguma signatarų buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyviai, jie jau žymiai anksčiau nei 1990 m. siekė Lietuvos laisvės. Juos Lietuvos žmonės išrinko į Aukščiausiąją Tarybą, kuri ir paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Signatarams esame dėkingi už jų ryžtą, už tai, kad nepabūgo žengti svarbų visai tautai žingsnį. To negalima pamiršti. Mūsų mokykloje saugomas jau mirusios signatarės Birutės Nedzinskienės atminimas.
Smalsutis: Kaip šventėte Kovo 11-ąją?
Mokytoja Danguolė Juščienė: Kovo 5-ą buvo atvykęs XVI laidos abiturientas Saulius Šukaitis – tūkstantmečio odisėjos „Vienas vardas – Lietuva” dalyvis. Jis pasakojo apie viso pasaulio lietuvius suvienijusį žygį, rodė filmuotą medžiagą. Pasijutome, kad lietuviais būti ne gėda. Kovo 10-ą sulaukėme garbingų svečių – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės, rajono vadovų. O kovo 11-ą važiavome į Vilnių. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos renginiai sostinėje paliko didžiulį įspūdį ne tik man su kolege, bet ir vaikams, pajutau, kad ir juose gyva lietuviška dvasia. Bežygiuodami eitynėse „Atgimimo keliu” mūsiškiai penktokai, šeštokai, devintokai ir vyresnieji traukė lietuviškas dainas, apgailestavo, kad dar nedaug jų temoka ir prisižadėjo išmokti daugiau. Rotušės aikštėje buvo kepamas rekordinio dydžio pyragas – ir mes jo ragavome, stebėjome Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją ir kariuomenės paradą. Mūsų vaikų kelionėje nebuvo nei „Akropolio”, nei kitų parduotuvių, jie daug vaikščiojo, pavargo, bet grįžo patenkinti iš Nepriklausomybės šventės Vilniuje.
SMALSUTIS
