Kai matai grojantį Feliksą Jucevičių, atrodo, kad su smuiku jis ir gimęs – taip gražiai jiedu vienas kitam tinka. Beveik taip ir yra – į aštuntą dešimtį jau gerokai įkopęs liaudies muzikantas griežia nuo trylikos, nuo tada, kai pats iš lentos susimeistravo savo pirmąjį smuiką.
Smuikininkas F. Jucevičius groja Jurbarko kapeloje „Santaka“ ir Smalininkų „Smalinėje“, „Eržvilko bandonijose“, yra grojęs su „Šilu“ ir su „Vėjūko“ jaunimu. Muzika ir muzika – nuo jaunystės, nuo vestuvių ir vakaruškų, iki dabar, kai kartais perdien tenka iš vieno skubėti į kitą koncertą ar repeticiją. O jei nieko – groja pats sau vienas, nes be grojimo diena – ne diena, o su muzika – niekada neliūdna.
Tik namie Felikso smuikas pagarbiai įguldytas į dėklą, o smuikininkas ima akordeoną, armoniką, bet dažniausiai – bajaną, nes šis, pasak muzikanto, pats manevringiausias. Ir jais, kaip ir smuiku, išmoko groti pats, jokių mokyklų nelankęs ir natų nepažinęs.
„Mano tėtis buvo muzikantas, bet aš jo negirdėjau grojančio. Skurdas, darbai – nebuvo kada. Tik vieną kartą, per pabaigtuves, kai tėtis iš kito muzikanto paėmė senovišką armoniką, – tolimą laiką prisimena Feliksas. – Augau Kražių apylinkėje, Kelmės rajone, Pupienių kaime. Kaimynas, senelis toks, turėjo bandoniją ir smuiką. Ir aš, būdamas trylikos metų, pasidirbau iš lentos smuiką. Stygas ištempiau iš vielos. Fermos vedėjas, irgi muzikantas, pamatė, sustygavo ir pagrojo. Paskui privertė tėvą nupirkti man smuiką.“
Feliksas augo didelėje šeimoje – septyni vaikai, bet jų tėvas Juozas – šviesus žmogus – suprato, kad šitam vaikui reikia smuiko. Kūčių dieną Feliksas pėsčiomis ėjo į Kražius parsinešti savo pirmojo smuiko.
„Tada jau ėmė mane į rankas tas senelis bandonininkas. Ėjom su juo po vestuves, polkas, valsus grojom. Ir uždirbdavau, o kad šeimoje vis buvo trūkumai, tad pinigų duodavau mamai“, – pasakoja Feliksas.
Aštuntajame dešimtmetyje (praėjusio šimtmečio!) atvažiavęs gyventi į Jurbarką F. Jucevičius dirbo kalviu ir, žinoma, muzikavo. „Pradėjau tarpkolūkinėje, paskui sudarėme bendrą su gelžbetoniu kapelą. Vadovo nebuvo, grojo Romas Meškauskas ir Bronius Šimkus – akordeonais, kontrabosu Antanas Grubliauskas ir aš – smuiku. Saviveiklininkai tada buvo labai palaikomi – mums specialiai atitvėrė patalpą repeticijoms ir, kai reikėjo, anksčiau išleisdavo iš darbo“, – pasakoja Feliksas.
Visada visose kapelose F. Jucecičius groja tik smuiku, nes, pasak jo, armonikierių daug, o smuikininkų maža, o kapela be smuiko – ne kapela. Kiek grota koncertų, ne sykį būta televizijos studijoje, apvažiuota daug užsienio šalių – su skirtingais kolektyvais, bet visur su smuiku, ir daugybė džiaugsmų su juo susiję. Feliksas pasakoja: „Kai susitinkam su kitais kolektyvais, visi esam kaip šeima: turim apie ką pasišnekėti, apžiūrim vieni kitų instrumentus, pabandom. Nors gaidų nemoku, Dievas man davė klausą. Groju su profesionalais – jie man pragroja ir aš paimu iškart.“
Muzikantas įsitikinęs, kad jei žmogus turi pomėgį, jis viską, ko besiimtų, padarys gerai. Feliksas pats turi du pomėgius – grojimą ir visokias meistrystes. „Pagal meistrystes dar vaikas būdamas pranokau tėvą. Man tiko ir aš ėmiausi iniciatyvos – meistravau arklines roges, vežimus, o vėliau, jau Jurbarke, esu ir ne vieną traktorių padaręs“, – sako Feliksas, ne tiek girdamasis rezultatais, kiek skonėdamasis mėgiama veikla. Smagu jam ir medį drožti, restauruoti įrankius ir naujam gyvenimui prikelti jau nurašytas senas stakles. Ir prie žaizdro jam viskas pavykdavo, todėl buvo giriamas ir visiems reikalingas kalvis.
Smuikininkas sako ne kartą patyręs, kad kalvystė ir smuikas daug kam atrodė nesuderinami, tolimi dalykai. Bet pačiam Feliksui taip neatrodo, jis moka ne tik groti, bet ir remontuoti instrumentus, iš kelių senų, nebegrojančių sugeba padaryti grojantį. Kiekvieną naują instrumentą, pasak Felikso, reikia nešti pas meistrą – kad sustyguotų, o gal net ir perdirbtų. Bet Feliksui niekur nešti nereikia, jis pats susikonstravo prietaisą smuikui sustyguoti, pats pasidirbo laikiklį, kad instrumentas patogiai priglustų ant peties.
Ne tik gerai groti, bet ir išsirinkti gerą smuiką – dalykas ne iš lengvųjų, tam reikia ir suvokimo, ir įgudimo. „Renkuosi ne tik pagal skambesį. Smuikas daromas iš klevo arba iš eglės – reikia žiūrėti, ar medis jaunas, ar senas, ir kaip jis suaugęs – viskas svarbu. Klaipėdoj liepiau pardavėjai dėti visus ant stalo, sakiau: vis tiek vieną pirksiu“, – pasakoja muzikantas.
„Šis – jau trečias ar ketvirtas, – sako Feliksas atsargiai imdamas iš dėklo savo gyvenimo brangenybę ir nuolatinį palydovą – smuiką. – To pirmojo jau gyvo nebėra, juk tiek metų praėjo…“
Praėjo, bėgte prabėgo metai ir tebebėga – bet įdomiai, nes su muzika nėra kada liūdėti.
Danutė Karopčikienė
