Tikriausiai nerastume pasaulyje moters, nenorinčios gyventi ramiai ir saugiai jaukiuose namuose. Bet svajonės pildosi ne visoms, todėl kai kada gyvenimas būna panašus į mūšio lauką. Dešimčiai rajono moterų trumpą atokvėpį nuo nelengvos kasdienybės padovanojo viešosios įstaigos „Gabrielius“ ir Jurbarko socialinių paslaugų centro bendras projektas „Galiu gyventi kitaip“.
Projekto tikslas – suteikti socialinę atskirtį patyrusiems žmonėms galimybę integruotis į visuomenę ir išmokyti juos praktinių darbo įgūdžių. Būreliui mūsų rajono moterų socialiniai darbuotojai pasiūlė pasimokyti rankdarbių. Socialinių paslaugų centro direktorė Genutė Gudaitienė tikina, kad daugelį jų nebuvo lengva įkalbėti. Vienos buvo įsitikinusios, kad nesugebės, kitoms šis užsiėmimas atrodė nerimtas, tačiau tos, kurios ryžosi visą mėnesį kasdien ateiti į Socialinių paslaugų centrą ir kantriai dirbti, tikrai liko patenkintos. Pirmiausia tuo, kad prisiminė, kaip smagiai jaunystėje nėrė vąšeliu, siuvinėjo ir mezgė, o paskui ir pačios pajuto, kad neįprasta veikla ir kūrybos džiaugsmas padeda bent trumpam pamiršti nepriteklius ir negandas.
Pakalbintos moterys noriai pasakojo savo įspūdžius, rodė rankdarbius ir gyrėsi išmokusios iki tol nežinomų, bet labai mielų užsiėmimų – dekupažo, tapybos ant šilko, vilnos vėlimo paslapčių. Jurbarkietei Margaritai Tamašauskienei labiausiai patiko tapyba ant šilko ir dekupažas, Virginija Norvaišienė tvirtino, kad namie prireikia visko, ką išmoksti. Genovaitė Kravčelytė vieną dieną į kursus atsivedė dukrą, kad ir ji pamatytų, kokių stebuklų gali sukurti žmogaus fantazija ir kantrybė. Jauniausia ir tyliausia kursų dalyvė Agnė Sutkaitytė net ir pačiais šalčiausiais žiemos rytais iš Skirsnemunės seniūnijos Naukaimio atvykdavo į centrą anksčiau už kitas moteris ir susikaupusi palinkdavo prie savo darbelių.
Tai, ko išmoko kursuose, ne viena projekto dalyvė išbandė namuose, o atėjusios į Socialinių paslaugų centrą dalijosi patirtimi ir džiaugėsi susiformavusiais įgūdžiais. Kiekvieną iki tobulumo išgražintą šilko skarą ir šalikėlį, kiekvieną atnaujintą dėželę moterys nusifotografuodavo, kad galėtų parodyti namiškiams, paskui dėjo į pačią matomiausią vietą ir nekantriai laukė, kol jų darbo įvertinti atvyks projekto organizatoriai. Per mėnesį išaugo nemažas kalnas rankdarbių ir visi, kas juos matė, džiaugėsi kursus lankančių moterų gabumais.
Užsiėmimus vedusi Vilniaus studijos „Indigo tekstilė“ vadovė Elzė Sakalinskaitė sakė tokių darbščių mokinių savo studijoje retai sulaukianti. „Mes čia visos stengiamės – ir jos, ir aš, nes matau didžiulį norą kuo daugiau sužinoti. Šios moterys ypatingos, joms norisi kasdien viską pasiimti iš gyvenimo, todėl dažnai turiu raginti jas neskubėti, pasidžiaugti kiekvienu potėpiu, išmokti pajusti spalvas, raštus, pasitelkti fantaziją ir kurti juos pačioms. Rankdarbiams netinka skubėjimas, nes įgūdžiai turi susiformuoti pamažu, kantriai dirbant“, – sakė dailininkė.
Žiūrėdama į nepaprastu entuziazmu spinduliuojančias moteris Socialinių paslaugų centro direktorė G. Gudaitienė sakė mananti, kad jų sugebėjimai nė kiek ne blogesni nei daugumos mugėse savo rankdarbius parduodančių amatininkų ir tautodailininkų, ir jei tik atsirastų, kas toms moterims vadovautų, aprūpintų jas medžiagomis ir parduotų jų gaminius, greičiausiai ir jos taptų tikromis menininkėmis.
Dauguma tekstilės dizaino kursus lankiusių moterų dalyvavo ir kitose projekto veiklose: bendravo su teisininkais, psichologais, mokėsi bendravimo įgūdžių ir anglų kalbos pradžiamokslio. Žinios ir galimybė susikalbėti paprasčiausiais trumpučiais sakiniais su atvykusiais švedų draugijos nariais moterims suteikė daug džiaugsmo. Nė kiek ne mažiau nei prie Socialinių paslaugų centro Jurbarke ir šios įstaigos globos filialo Eržvilke praėjusią vasarą pražydusios gėlės, kurias šios moterys sodino, laistė ir kantriai prižiūrėjo.
Daiva BARTKIENĖ
