Šiandien su scena atsisveikina Jurbarko kultūros centro šiuolaikinio šokio studijos „Šypsena“ jaunimo grupė. Choreografės Jolantos Telišauskienės mokiniai paskutiniame koncerte parodys universalius sugebėjimus ir repertuaro įvairovę – nuo gatvės šokių iki lietuviškų tautinių. Daugiau negu dešimtmetį šokę Martyna Ambrazaitytė, Ugnė Valčiukaitė, Greta Kasparaitytė, Matas Rutka, Ignas Daunys išsineš ir daugybę gražių atsiminimų, susijusių su šokiais.
Liūdna ir gaila, nes labai daug laiko praleista salėje. Begalė repeticijų, koncertų, konkursų. Visi draugai – „Šypsenoje“ – taip prieš vieną paskutinių paskutinio koncerto repeticijų kalbėjo jaunuoliai. Kalbėjo vienas per kitą, nes visų patirtis „Šypsenoje“ panaši ir nuotaika atsisveikinant – tokia pati.
Martyna, Ugnė, Greta, Matas, Lukas šoka nuo pradinukų, taigi jau bus bene keturiolika metų – skaičių jaunuoliai nesureikšmina, daug svarbiau, kad būta daug akimirkų, kai pagalvodavo: kaip gerai, kad esu šokėjas!
Į šokius vaikystėje juos atvedė mamos. Mergaitės, žinia, visos nori būti balerinos, berniukai – kitaip. „Verkiau, nenorėjau“, – prisimena Matas, o Ignas neslepia, kad porą metų buvo pabėgęs, paskui sugrįžo – jau savo noru.
Kai ateina priešinimosi šokiams laikas (ta paauglystė!), svarbų vaidmenį suvaidina vadovė. Jaunuoliai sakė, kad J. Telišauskienė – griežta ir reikli, kažkuris prasitarė vaikystėje per repeticijas jos bijojęs. „Bet gerai, kad griežta – todėl daug padarėme, šitiek ilgai šokome. Neprisimenam nepasisekusių pasirodymų – nebuvo jų. Bet būna taip, kad pašokame, ir mums atrodo, kad ne taip ir gerai, o, žiūrėk – pirma vieta! Daugiausia džiaugsmingų prisiminimų iš konkursų. Kiek kartų tapome čempionais! Daugybę! Išmokti šokį nelengva, bet dirbi ir pastangos matosi“, – pasakoja šokėjai – nuo pirmų šokių žingsnių iki apdovanojimų jiems neatrodo ilgas kelias.
Kai dalyvauji šokiuose, turi žymiai daugiau galimybių, negu tas, kuris niekur nedalyvauja: „Daug ką pamatom, su daug kuo susipažįstam, daug apkeliaujam. Didžiausias įspūdis, kai nuvažiavę į konkursus pamatom kokį įžymų žmogų, iki tol tik per TV matytą, – tokių susitikimų buvo daug. Dalyvavome visose dainų šventėse, keliavome į užsienį – į Ispaniją, Makedoniją, į Vokietija – du kartus, į Lenkiją, ne kartą į Rusiją.”
„Dar ir toks paprastas dalykas, kad nuėjęs į klubą ar į šokius jautiesi laisvai, gali šokti bet ką, o kiti būna susikaustę“, – sakė Ignas, ir visi pritarė jam.
Martyna, Ugnė ir Greta pasidžiaugė: „Ir vaikinų turime – nedaug kur vaikinai šoka. Daugelyje grupių tik merginos arba du vaikinai. Mums daug kas pavydi – yra ko pavydėti!“
Ši „Šypsenos“ jaunimo grupė išsiskiria tuo, kad yra universali – šoka ne tik įvairių stilių šiuolaikinius, bet ir lietuvių tautinius šokius. Todėl ir paskutiniam savo koncertui jie parengė įvairią programą. „Pradėsime liaudiškais, paskui merginos šoks orkestrinius šokius grojant orkestrui „Bišpilis“, o baigsime šiuolaikiniais – džaivas, čarlstonas, gatvės šokiai… Bet ką čia pasakoti – geriausia ateiti ir pamatyti“, – kvietė jaunuoliai.
Be pašnekovų Martynos, Gretos, Ugnės, Igno ir Mato, atsisveikinimo koncerte dalyvaus Toma Simanavičiūtė, Paula Alminaitė, Kristina Rušytė, Lukas Ignatavičius, Rokas Čeberka, Domantas Grabauskas, Gabija Maksvytytė, Meda Mačiulaitytė, Justas Laurinaitis, Laertas Mankus ir Mažvydas Daunys.
Atšokę paskutinį koncertą susikaups mokslams, juk ir atsisveikina dėl to, kad dauguma pavasarį baigs gimnaziją. Nors antra tiek laiko kaip pamokoms skirta ir šokiams, dabar jau mintys apie egzaminus, apie stojimą, profesijas. Greta ir Ugnė galvoja ir ruošiasi informatikos inžinerijos studijoms. Martyna greičiausiai rinksis mediciną, kaip ir Ignas, kuris klausimą apie pasirinkimus pavadino ypač sunkiu.
Nė vienas iš visos grupės nežada būti choreografu, nors jų vadovė jau yra išugdžiusi net aštuonis savo pasekėjus. Bet šokių nepamirš: „Ne, tikėsimės, kad ne! Reikia ieškoti galimybių, kad nesibaigtų tie šokiai.“
Danutė KAROPČIKENĖ
