Kovo 20 d. Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje surengtą Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos atlikėjų koncertą galima vadinti buvusių mokinių sugrįžimu, dovana savo pirmiesiems muzikos mokytojams ir dabartiniams jų mokiniams.
Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje kasmet mokosi ir jaunuolių iš Jurbarko, dažniausiai prieš tai muzikos jie jau būna mokęsi Antano Sodeikos meno mokykloje. Todėl kauniškių konservatorijos moksleivių koncertai Jurbarke jau tapo tradicija. Šį kartą atvyko ne tik pavieniai atlikėjai, bet ir konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestras, kuriam trečius metus vadovauja jurbarkietis Giedrius Vaznys.
Koncertą vedė, išraiškingai ir šmaikščiai pristatydamas savo mokinius ir jų numerius, operos dainininkas ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Giedrius Prunskus. Kelią į profesionalaus atlikėjo karjerą jis irgi pradėjo Jurbarke – tuomet dar muzikos mokykloje baigė mokytojo Kęstučio Vasiliausko smuiko klasę.
Tačiau G. Prunskus tapo ne smuikininku, bet operos dainininku. Nors dabar dirba ir administracinį, ir pedagoginį darbą konservatorijoje, taip pat yra ir Kauno muzikinio teatro artistas. Operetės ariją jis atvežė dovanų ir savo pirmiesiems muzikos mokytojams bei jų mokiniams.
Didžiausia koncerto intriga buvo pučiamųjų instrumentų orkestras. Jaunasis dirigentas Giedrius Vaznys Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje mokėsi klarneto klasėje, o šiuos mokslus baigė jau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Dauguma šios mokyklos abiturientų – apie 75 proc. studijas ir tolimesnį savo gyvenimo kelią sieja su muzika.
G. Vaznys Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pernai baigė klarneto bakalauro studijas. „Baigiau ir įstojau į antras bakalauro studijas – į simfoninį dirigavimą pas maestro profesorių Juozą Domarką – yra toks žymus dirigentas, jis jau penkiasdešimt metų vadovauja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, – jau po koncerto pasakojo jaunasis dirigentas. – Antros dieninės studijos yra mokamos, todėl gyvenu ir studijuoju Vilniuje, o dirbu Kaune. Paskaitų nėra daug – daug kas įskaitoma iš pirmų studijų, tad spėju viską suderinti.“
Giedrius ne tik vadovauja konservatorijos orkestrui, bet ir dirba klarneto specialybės mokytoju, taip pat groja Kauno pučiamųjų instrumentų orkestre „Ąžuolynas“.
G. Vazniui tik 23 metai, o jau daug pasiekęs, tačiau, pasak jo, dar ne viską. „Dabar siekiu dirigento aukštumų. Simfoninį dirigavimą Lietuvoje šiuo metu studijuoja tik 4 studentai. Tai pati sunkiausia muzikanto specialybė – simfoninis dirigavimas sunkiau už grojimą bet kokiu instrumentu, dirigentui reikia žinoti, kaip groja visi instrumentai“, – sako vaikinas.
Tad kodėl rinkosi tokį sunkų dalyką? „Mane pakvietė maestro Juozas Domarkas – studijuodamas lankiau ir jo paskaitą, pradėjau diriguoti. Maestro Domarkas – puikus profesorius, tokį turint Lietuvoje net neverta važiuoti į užsienį – viską gauni iš jo, nors jam jau 75 metai. Jis pats yra išėjęs labai žymias dirigavimo mokyklas.“
Studijuojantis pas vieną garsiausių Lietuvos dirigentų G. Vaznys sako, kad jam ir pačiam smagu būti mokytoju: „Vienas malonumas, vienas džiaugsmas. Aš, kaip jaunas žmogus, labai gerai suprantu mokinius, o jie, pasirinkę muziką, rimtai žiūri į tai, ką daro. Visko būna, bet nėra sudėtinga, nes jie žino, ko siekia – labai gražiai, šeimyniškai su jais sutariame.“
G. Vaznio vadovaujamame pučiamųjų instrumentų orkestre groja ir du šiuo metu Juozo Gruodžio konservatorijoje besimokantys jurbarkiečiai – Paulius Jundulas ir Albertas Mineikis.
Ar įsivaizduojate Giedriaus ateitį Jurbarke? Ar būtų jam čia ką veikti? „Tiesą pasakius, siekiu būti simfoninio orkestro dirigentu. Šiuo metu esu labai patenkintas tuo, ką darau. Laivą laiką baigiu pamiršti – visas mano gyvenimas susietas su muzika, ir laisvalaikis taip pat. Ką nors pasiekti galima tik keliant sau aukščiausius reikalavimus. Jaučiu, kad turiu Dievo dovaną, bet aš labai gerai žinau, ką sugebu, o dar geriau žinau, ko nemoku, ir tą kasdien bandau išmokti. Aš labai daug iš savęs reikalauju“, – sakė jaunasis dirigentas.
Jurbarke simfoninio orkestro nėra, gal ir niekada nebus, tad belieka laukti, kol su dovanomis, panašiomis į tą, kurią kauniečiai atvežė kovo 20-ąją, Giedrius vėl atvažiuos į savo gimtąjį miestą.
