Trečiadienį Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro vaikų ir jaunimo studija rodė premjerą „Būti paaugliu“. Iš epizodų sudarytame spektaklyje jaunimas vaidina save. „Ne, ne save, tik personažai vadinasi mūsų vardais“, – užginčijo Samanta, Milda ir Karolis, su kuriais kalbėjomės dar gerokai prieš premjerą. Bet juk vis tiek save, nes ir patys – paaugliai ar ką tik išaugę iš to (sudėtingo?) gyvenimo tarpsnio. „Kalbėti apie vaidmenis sunkiau, negu vaidinti“, – sakė jie, tad į pokalbį vis įsiterpdavo režisierė Agnė.
Samanta Pinaitytė, vienuoliktokė, Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinė: Vaidinu paauglę. Ji – vieniša… Sunku kalbėti apie vaidmenį…
Agnė Banytė, spektaklio režisierė: Tas spektaklis – etiudai, fragmentinis vaizdavimas. Samantos personažė – gana įžūli. Bet žmogus nėra plokščias – reikia atskleisti ir kitas puses.
Samanta: Vaidinti sunkoka. Sudėtinga pabandyti būti kažkuo kitu. Nors yra buvę momentų, kai panašiai jaučiausi, tad tuo vaidmeniu galiu atskleisti ir save.
Milda Pociūtė, dvyliktokė, Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinė: Ne, aktorė nebūsiu.
Agnė: Samanta bus aktorė.
Milda: Vaidinu paauglę, ji vardu Milda.
Agnė: Nutarėm vadintis savo vardais. Yra pavojus, kad žiūrovai tapatins aktorius su personažais, bet kai ir kitokie vardai – vis tiek tapatina. Tad koks skirtumas.
Milda: Mano vaidinama Milda rami…
Agnė: Vienas subtilesnių personažų – jautresnė, šviesesnė, ištikima draugams. Tik pabaigoje ji nebeleidžia savęs skaudinti. Milda ir gyvenime – jautri mergina, kartais tai prasiveržia ašaromis.
Milda: Bet scenoje – kitaip, ten esi tik personažas. Tu – ne tu.
Karolis Bastys, dvyliktokas, Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinys: Nemanau, kad būsiu aktorius, man arčiau tikslieji mokslai. O teatras – tai smagus laisvalaikis. Teatre gali atsiskleisti. Realybėje esu gana uždaras, netikėjau, kad galėsiu išeiti į sceną. Į teatrą atsivedė draugė. (Gerą turėti draugę Mildą. Autorės pastaba.) Vaidinu paauglį – jis toks, liaudiškai sakant, „marozas“ (kompanija sulietuvina – apšalėlis!) – grubus, „naglas“, „šustras“, treninginis.
Agnė: Gyvenime Karolis – švelnumo įsikūnijimas. Bet įdomiausia ir yra įeiti į personažą – kitokį, pajusti, kas vyksta jo viduje.
Etiudus jaunieji aktoriai kūrė patys: „Režisierė pasakydavo temą ir liepė stebėti žmones, o stebėdamas atkreipi dėmesį į smulkmenas, detales“.
Agnė: Tai buvo bendras kūrybos procesas: svarbu, kad jie patys kurtų, jaustų atsakomybę, patys mąstytų ir veiktų. Tai – spektaklis-eksperimentas, dirbau su jais kaip su aktorinio pirmo kurso studentais. Kiek spektaklyje improvizacijos? Gera improvizacija visada yra gerai surežisuota.
Samanta, Milda ir Karolis mano, kad paauglystė – visada aštri. Ir jiems visko būta, bet iš to amžiaus jie jau išaugo. Spektaklyje, pasak jų, rodoma tai, kas nuolatos vyksta tarp paauglių, tačiau niekas to nesureikšmina.
Spektaklis, pasak jo kūrėjų, gali būti įdomus ne tik paaugliams, bet ir vyresniems, ir tėvams, kuriems vaikų paauglystė irgi yra sunkiai pergyvenamas laikas.
„Spektaklis skatina žiūrovą mąstyti, bet sprendimų jis nedalija“, – perspėjo režisierė.
