Kalėdos – metas, kai žmonių širdys atsiveria gerumui, atjautai ir dėmesiui tiems, kuriems gyvenimas nebuvo dosnus. Šiuo laikotarpiu labiau nei bet kada išryškėja labdaringų organizacijų vaidmuo – jos tampa tiltu tarp norinčių padėti ir tų, kuriems pagalbos reikia. Viena tokių organizacijų – Caritas, kasdien dirbantis su senjorais, benamiais, socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis.
Apie tai, kaip atrodo ši veikla iš vidaus, kodėl jauni žmonės renkasi savanorystę ir kas paskatina likti, kalbamės su Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abituriente, Carito savanore, Jaunojo Carito Jurbarke pirmininke Kotryna Locaityte.
Įkvėpė pavyzdys
Caritą Kotryna atrado per pažintį su Aiste Ambrasaite, jurbarkiete, taip pat daug laiko skiriančią savanorystei. Būtent ji tapo tuo pavyzdžiu, kuris įkvėpė prisijungti prie šios organizacijos veiklų. „Ji mane sužavėjo, įkvėpė ir per ją aš atėjau į Caritą“, – sako Kotryna. Savanoriauti ji pradėjo prieš metus – 2024 metų gruodį.
Iki pažinties su Aiste, Kotryna sakėsi neturėjusi tokios tvirtos savo nuomonės apie Carito organizaciją. Greičiau, kaip ir daugelis, buvo girdėjusi stereotipą, kad tai veikla tik „prie bažnyčios“. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia. „Čia – gyvas bendravimas, tikri žmonės ir tikros problemos“, – sako ji.
Pradžia, anot Kotrynos, nebuvo lengva. Tuo metu jaunasis Caritas Jurbarke buvo atsidūręs tarsi ant ribos – ankstesnės aktyvios savanorės jau buvo pasitraukusios, veiklų sumažėję, o bendruomenę reikėjo kelti iš naujo.
„Reikėjo vėl viską atgaivinti“, – atvirai sako mergina, supratusi, kad šis darbas pareiklaus nemažai laiko ir didelės atsakomybės.
Tuo metu pagrindinė veikla sukosi aplink darbą su senjorais. Savanoriai rinkdavosi Švč. Trejybės parapijoje:gamindavo, žaisdavo stalo žaidimus, daug kalbėdavosi – kartais tai būdavo pats svarbiausias dalykas, ypač vienišiems, senyvo amžiaus žmonėms.
Be to, vykdavo savanoriauti ir į Šiluvą, kur dalindavo kavą ir arbatą, bet ne garuojantys puodeliai buvo svarbiausia, o įgyta patirtis ir naujos pažintys su bendraminčiais.
Vėliau veiklos plėtėsi. Vasarą buvo surengta dienos stovykla, o pati Kotryna ėmėsi iniciatyvos sudaryti metinę programą, kad veiklos nesikartotų ir būtų patrauklios. Taip atsirado protmūšiai – labiausiai pamėgti senjorų. Susitikimai vyksta kiekvieną penktadienį nuo 15 valandos, juose paprastai dalyvauja apie 20 žmonių. Be vietinių veiklų, jaunieji caritiečiai dalyvauja ir mokymuose – visai neseniai Kotryna su bendraminčiais vyko į Vilnių, kur susitiko jaunimas iš visos Lietuvos.
Dosnumo
krepšeliuose – nuoširdumas
Į Caritą Kotryna atėjo per patį intensyviausią metų laikotarpį – šv. Kalėdas. Tuo metu vyksta įvairios gerumo akcijos. Viena jų – „Dosnumo krepšelis“, kuriuos pripildo mokyklos, įmonės ir įstaigos. Surinkti maisto produktai didelė parama benamiams, nakvynės namų gyventojams ir sunkiau besiverčiantiems žmonėms.
Į Caritą pristatytus dosnumo krepšelius savanoriai išrūšiuoja, paaukotus pirkinius sudėlioja taip, kad kiekvienas jį gausiantis, rastų kuo įvairesnių produktų, reikalingų kasdienai. Kotryna pastebi, kad žmonės dažniausiai aukoja makaronus. Rečiau pasitaiko aliejaus, miltų ar konservų. „Labai norėtųsi, kad krepšeliuose būtų įvairesnių produktų – kruopų, aliejaus, kavos, net šokolado“, – sako ji. Tačiau pabrėžia, jog svarbiausia yra pats aukojimas ir teisingas paskirstymas, kad visi gautų panašiai ir niekas neliktų nuskriaustas.
Vienijanti
žvakelių šviesa
Kalėdiniu laikotarpiu Caritas kviečia sustoti ir prie dar vienos prasmingos iniciatyvos – žvakelių „Gerumas mus vienija“. Už auką jos dalijamos „Maximos“ prekybos centre. Ši, visoje Lietuvoje vykstanti akcija, šiemet surengta jau 27-ąjį kartą, o už žvakeles gautos lėšos taip pat skiriamos labiausiai reikalingiems pagalbos – vargstantiems žmonėms, sunkiai besiverčiančioms šeimoms, vaikams, vienišiems senjorams, ligoniams, nelaimių ištiktiems. Jurbarke ši akcija vyko gruodžio 17–18 dienomis.
Kotryna pastebi, kad žmonių reakcija į tokias iniciatyvas labai skiriasi. Aktyviausiai, pasak jos, prisideda vyresnio amžiaus žmonės – jie sustoja, pasiteirauja, domisi ir aukoja. Jaunesni dažniau tiesiog praeina pro šalį. „Yra visko – vieni noriai padeda, kiti apsimeta nematantys“, – sako Kotryna. Iš šių ir kitų kalėdinių akcijų metu surinktų lėšų gruodžio 23 d. parapijos namuose rengiama šventinė Kūčių vakarienė, skirta benamiams, nakvynės namų gyventojams ir sunkiau besiverčiantiems ar tiesiog vienišiems žmonėms – tiems, kurių Kūčių stalas nebūna gausus.
Nebijoti bandyti
Šiandien Kotryna yra ne tik savanorė, bet ir Jaunojo Carito Jurbarke pirmininkė. Vos per metus Carito veikloje ji tapo patikima Jurbarko Carito vadovės Almos Busch atrama, kuria galima pasikliauti. Jaunojo Carito komandoje dabar yra apie 13 savanorių, o jauniausiai iš jų – vos devyneri.
Paklausta, kurios veiklos reikalauja daugiausia drąsos, Kotryna mini tas, kuriose tenka kalbinti žmones tiesiogiai – „Dosnumo krepšelių“ ir Carito žvakučių akcijas, apsilankymus nakvynės namuose.
„Ne visi tam ryžtasi, dažnai sustabdo baimė ir išankstinės nuostatos. Bet kai susitinki su tais žmonėmis, pamatai, kokie jie šilti ir dėkingi“, – sako ji.
Palaikymo Kotrynai netrūksta. Ji sako turinti draugų, kurie supranta, skatina ir pritaria, o laiko bendrauti visada pavyksta rasti – net ir tada, kai dienos užimtos iki vėlumos. Žinant, kad Kotryna jau ne vienerius metus yra ir savanorių organizacijos „Jurbarkas gyvas“ narė, galima tik gėrėtis tokiu jauno žmogaus aktyvumu.
Praėję metai Kotrynai buvo ryškūs, bet nelengvi. Daug veiklos, daugiau matomumo, o kartu ir daugiau išbandymų. Ji atvirai kalba apie ilgus metus lydinčias patyčias, kurios skaudino ir dėl išvaizdos, ir dėl to, kad nebijo turėti savo nuomonę. Vis dėlto ši patirtis, pasak jos, buvo pamokanti ir sustiprinanti. „Blogiau už fizinę negalią yra žmogiškumo stoka“, – sako Kotryna.
Ne mažiau svarbūs iššūkiai laukia ir artėjančiais metais. Pavasarį Kotryna laikys brandos egzaminus, o po jų teks apsispręsti dėl tolimesnio pasirinkimo. Jei egzaminai klostysis sėkmingai, ji norėtų studijuoti pedagogiką ir tapti pradinių klasių mokytoja. „Kaip bus – dar pamatysiu“, – sako Kotryna, žvelgdama į ateitį ramiai, su šypsena veide.
Sveikindama visus su artėjančiomis šventėmis, ji ragina nebijoti žengti pirmo žingsnio – net tada, kai baisu ar sulauki kritikos. „Tik pabandęs suprasi, ar tai tavo. Aš pati bijojau, bet pabandžiau. Ir dabar labai džiaugiuosi savo keliu“, – sako jaunoji Carito savanorė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
