Didįjį penktadienį, balandžio 3 d. 17.30 val. Vinco Grybo memorialinio muziejaus durys atsiveria jurbarkiečio fotografo Roberto Patronaičio parodai „Po bažnyčios skliautais“. Šešiolikoje eksponuojamų nuotraukų fotografo žvilgsniu užfiksuotos detalės, kurių dažnas, užėjęs į šventovę, net nepastebi.
Paroda gimė iš bandymų
Gamtą ir jos gyventojus įprastai įamžinantis fotografas šį kartą kviečia pakelti akis į viršų. Autorius siūlo pasigrožėti sakraline architektūra, kuri jam pačiam atsivėrė netikėtu kampu.
Viskas prasidėjo net ne „meniškai“, o įsigijus naujos technikos. Pasak Roberto, nusipirkus itin plataus kampo, vos 4 mm židinio nuotolio „žuvies akies“ objektyvą, atsivėrė kitokia fotografija – tokia optika realybės neatkuria tiksliai, o ją meniškai deformuoja.
„Įprastas objektyvas būna apie 50 mm, teleobjektyvai – dar ilgesni. O čia – vos 4 mm. Jis mato taip plačiai, kad iš pradžių net nesupratau, ką su juo daryti. Nufotografuoji – ir atrodo, kad kažkas ne taip“, – pasakoja fotografas.
Pirmieji bandymai buvo atsitiktiniai, be aiškios krypties, kol vieną dieną jis užsuko į bažnyčią. Būtent ten visos kūrybinės detalės susidėliojo į savo vietas. „Vaikštinėdavau, fotografuodavau, bet vis nepavykdavo pagauti norimo vaizdo. Kol neužėjau į bažnyčią. Tada supratau – su šiuo objektyvu skliautai atrodo visiškai kitaip. Vaizdas tampa toks, kokio žmogaus akis natūraliai nemato. Atsistoji, pakeli fotoaparatą ir matai viską iš karto: skliautus, sienas, kampus. Tarsi visa erdvė susisuktų į ratą. Tuomet ir supratau – tai bus mano tema“, – pasakoja autorius.
Bažnyčių paieškos
Nuo tos akimirkos bažnyčios tapo pagrindiniu fotografo objektu. Autorių labiau domino ne religinis aspektas, o architektūros subtilybės. „Senosios bažnyčios pasižymi ypatinga struktūra – įdomiais skliautais, formomis, piešiniais. Ten tikrai yra ką veikti. Tiesa, ne kiekviena šventovė tinka tokiai fotografijai, bet kai pavyksta pataikyti – rezultatas būna stiprus“, – sako Robertas.
Kūrybinis procesas vyko be griežto plano. Dalis kadrų gimė keliaujant, kiti – specialiai vykstant į konkrečias vietas. „Parodoje eksponuojamos nuotraukos buvo renkamos maždaug metus. Pradėjau nuo Vilniaus bažnyčių – viešėdamas pas seserį jų aplankiau ne vieną. Į kai kurias šventoves važiavau tikslingai, o kitas atrasdavau tiesiog keliaudamas pro šalį. Pamatau atviras duris ir užsuku“, – pasakoja Robertas.
Jis prisipažįsta, kad kartais tekdavo ir improvizuoti, nes ne visos bažnyčios lengvai prieinamos. „Jeigu durys užrakintos – nieko nepadarysi. Bet jei vyksta pamaldos ar durys atviros, būtinai užeinu. Žmonės kartais žiūri smalsiai, klausia, ką čia darau. Pasitaiko, kad kunigai ne tik įleidžia, bet ir leidžia pasižvalgyti už altoriaus. Kai kurie dvasininkai yra labai atviri menui“, – geranoriškumu džiaugiasi fotografas.
Ne kiekviena šventovė atveria savo grožį
Kalbėdamas apie bažnyčias kaip apie meninės fotografijos objektus, R. Patronaitis pabrėžia, kad objektyvui „pasiduoda“ ne kiekvienas pastatas: „Medinės ar paprastesnės bažnyčios ne visada sukuria reikiamą efektą. Ten trūksta aukščio, įmantrių skliautų ar piešinių. O kai erdvė išpuošta ir aukšta – vaizdas pasikeičia neatpažįstamai.“
Paklaustas, kiek laiko užtrunka padaryti tą vienintelį „gerą kadrą“, Robertas patikina, kad neretai tinkamiausia nuotrauka atrenkama iš daugiau nei pusšimčio bandymų. Parodoje lankytojai išvys 16 darbų, kuriuos autorius kartu su menininke Rasa Grybaite atrinko iš 60-ies. „Atrinkti buvo sunkiausia dalis. Kai turi daug medžiagos, pradedi lyginti, abejoti. Tad su muziejaus darbuotoja išgryninome pačius stipriausius kadrus“, – tvirtina fotografas.
Ekspozicijoje galima atpažinti keletą Jurbarko krašto bažnyčių – Jurbarko, Skirsnemunės, Seredžiaus bei Veliuonos. Tačiau nemaža dalis darbų atkeliavo ir iš kitų Lietuvos kampelių.
Su fotoaparatu – penki dešimtmečiai
Nors R. Patronaitis fotografuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, viešų savo darbų pristatymų jis nerengė daug. „Fotografuoju jau penkiasdešimt penkerius metus, tačiau ši paroda – gal tik trečia ar ketvirta. Net nežinau, kodėl taip susiklostė. Galbūt todėl, kad tai reikalauja nemažų išlaidų – spaudos darbai, rėmai. O jei jau darai, norisi tai atlikti profesionaliai“, – svarsto menininkas.
Roberto pažintis su fotografija prasidėjo dar juostų laikais, kupinais laboratorinės romantikos. „Tekdavo viską daryti patiems: ryškinimas, raudonos šviesos lempa, vonelės su tirpalais. Dabar technologijos viską palengvino, tačiau principas išliko toks pat – turi gebėti pamatyti kadrą“, – teigia pašnekovas.
Šiuolaikinę madą fotografuoti telefonais jis vertina skeptiškai. „Telefonas skirtas užfiksuoti akimirką ar faktą, bet ne rimtai kūrybai. Aš telefono kamerą naudoju tik darbe, kai reikia dokumentuoti atliktą užduotį“, – aiškina Robertas.
Nors paroda atidaroma prieš Velykas, autorius vengia ją tiesiogiai sieti su religija: „Šie darbai ne apie tikėjimą, o apie vaizdą ir erdvę. Apie tai, kaip tuos pačius dalykus galima pamatyti kitaip. Nuotraukose vaizdas yra ovalus, gausu spalvų – tad juokaudamas galėčiau tai palyginti su velykiniu margučiu“, – šypsodamasis pokalbį baigia fotografas ir kviečia jurbarkiečius patiems įvertinti jo kūrybą.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
