XX a. antroje pusėje lietuvių istorikų medievistų (tyrinėjančių viduramžius) žvilgsniai vis labiau krypsta į Vokiečių ordino rašytinį, daugiausia spausdintą, palikimą. Pirminiai šaltiniai rašyti lotynų kalba. Jų nuorašuose tyrinėtojai ne visada teisingai iššifruodavo tekstus, vardus, vietovių pavadinimus. Kartais klaidindavo ir viena kita neteisingai perskaityta raidė, iškraipydama pavadinimus. Vokietijos archyvuose saugomi senieji Ordino rankraščiai mūsų istorikams tapo prieinami tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Vertingiausi XIII–XIV a. laikotarpio šaltiniai yra Petro Dusburgiečio, Dubnicos, Vygando Marburgiečio, Hermano Vartbergiečio kronikos. Vienu iš svarbiausių – XIV a. pirmosios pusės Vokiečių ordino metraštininko, kunigo Petro Dusburgiečio 1326 m. „Prūsijos žemės Kronika“, tačiau jos originalas dingęs, išlikę tik šios kronikos kopijos, darytos dar XVI-XVII a., jos rankraštinės ištraukos.
Kronikos vertimuose randame kaip kryžiuočiai puolė prūsų ir lietuvių žemes. Po 1260-1274 m. Didžiojo prūsų sukilimo užkariavę nadruvius, kryžiuočiai nukreipė ginklą prieš skalvius. Skalva (Scalewo) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1231 m.
Pavadinimas kildinamas iš Skalvos upelio, tekančio pro Paskalvių kaimą (tarp Tilžės ir Ragainės, ties buvusia Skalvių pilimi). Skalviai gynėsi kiek galėdami.
Jie buvo užpuolę Vokiečių ordiną net prie Labguvos. Skalvių kunigaikštis Sareika, kurio pilis, kaip spėjama, buvo netoli Viešvilės – dešiniajame Jūros upės krante prie dabartinio Šereitlaukio, puolė netgi Klaipėdos pilį. Bet jis pateko į nelaisvę, kur jo laukė mirtis.
Tada krito kitos skalvių pilys: prie Šešupės (greičiausiai Sasovė, Sasava) ir Tilželės, toliau prie Jūros, Šyšos ir prie Atmatos žiočių. Skalvių vadai Surbantas, Svirdeta ir Surdeta pasidavė kryžiuočiams, priėmė krikščionybę ir buvo perkelti į Prūsijos gilumą. Daug Skalvos gyventojų žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą. Kai kuruose šaltiniuose mini buvusią pilį Tropų saloje Nemune.
Tiek Nadruvos, tiek ir Skalvos žemės, kaip rašo P. Dusburgietis, XIII–XIV a. po kovų su kryžiuočiais ištuštėjo. Toliau Vokiečių ordino tikslu tapo ne tik žemaičių, bet ir visos Lietuvos užkariavimas. Gavęs Romos popiežių laiminimą apkrikštyti pagonis, Ordinas į karo žygius kvietė riterius iš visos Europos.
Tačiau žemaičiai niekaip nesusitaikė, kad Romos popiežius ir Lietuvos kunigaikščiai jų žemes atiduotų Ordinui ir visomis savo išgalėmis stengėsi nepasiduoti kryžiuočiams. Žemaičių siekis buvo išlikti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.
Karo žvalgai tyrinėja vietoves
Apie kryžiuočių žygius rašyta daugelyje monografijų ir straipsnių, tačiau atskirai žygiai, ėjusieji per Trapėnų, Viešvilės, Smalininkų vietoves, netirti. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės Kronikos“ trečiojoje knygoje šlovinami kryžiuočių karo žygiai prieš baltų gentis. Nors teisindamas kryžiuočius autorius ne visur teisingai nušvietė to meto įvykius, tačiau joje randame svarbios medžiagos apie prūsų, lietuvių karus su kryžiuočiais. Kronikoje pateikiami faktai atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.
Pažymėjęs, jog kryžiuočiai 1328 m. vasarą apleido prie Nemuno buvusią Kristmemelio (vok. Christmemel) pilį, P. Dusburgietis nutyli, kad ją sunaikino lietuviai. Kronikos autorius prūsų vardu vadino visą nuo Vyslos iki Nemuno Kryžiuočių ordino užkariautą plotą, kuriame tarp 11 genčių buvo ir Skalvà.
Ordino valdžion patekę pavergti prūsai buvo viliojami dalyvauti jo žygiuose žadant žemės, belaisvių, tačiau dalis jų rado prieglobstį Lietuvoje ir toliau dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordino agresiją. Kai kurie pavergti prūsai padėjo lietuvių kariuomenei naikinti kryžiuočių pilis. Antai, pasak J. Jurginio, „pavergti prūsų feodalai – vitingai susitarė išduoti Bajerbugą (pilis dešiniajame Nemuno krante kiek žemiau Veliuonos; ir dabar ši piliavietė pažymėta nuoroda) Gediminui. Vienas iš vitingų nuvykęs į LDK ir pranešęs, jog Bajerburgas nėra labai stiprus ir lietuviams pavyktų nesunkiai jį užimti. Įdomu tai, kad 1410 m. Vytautas, įžengęs su kariuomene į Prūsiją, taip pat rado jam palankių prūsų bajorų, dar neužmiršusių savo baltiškosios kilmės.
Aprašęs prūsų ir lietuvių genčių kovas Skalvoje su kryžiuočiais, vykusias abipus Nemuno, Petras Dusburgietis pažymi, jog „daug karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną“. XIV a. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai sudaryti daugiausia iš kryžiuočių žvalgų pranešimų.
Vasaros ir žiemos Wegeberichtai
Nuo seniausių laikų, kaip didysis vandens kelias, buvo naudojamas Nemunas. Tuo tarpu duomenų apie senuosius prūsų bei lietuvių sausumos kelius bei susisiekimą jais yra nedaug.
Žiemos metu sausumos kelių tinklą ženkliai išplėsdavo užšalę ežerai, upės. XIII a. atvėsus klimatui, žiemos būdavo šaltos, užšaldavo visi upeliai, kiti vidaus vandens telkiniai. Neatsitiktinai Ordino Wegeberichtuose (karo kelių aprašymuose) karo žygių maršrutai buvo skirstomi į vasaros ir žiemos.
Baltų teritorijos pasižymėjo pelkėtu ir miškingu kraštovaizdžiu, nuo kurio labai priklausė susisiekimas.
Atskirą istoriografijos grupę sudaro XIV a. Wegeberichtų daugelio autorių tyrimai. Slaptajame Prūsijos archyve rasti „Litauische Wegeberichte“, parašyti tarp 1384 ir 1402 m. Bene naujausia jų interpretacija – Stefano Strieglerio darbas, kuriame Wegeberichtai analizuojami kaip mentalinis žemėlapis. S. Striegleris 2010 m. Berlyno slaptajame archyve surado kelis iki šiol dar nežinomus Wegeberichtus.
Kryžiuočių Wegeberichte užrašyti senąja vokiečių kalba pagal žvalgų bei šnipų pasakojimus, todėl sunku atspėti, kaip kurie dvibalsiai buvo tariami, kaip kuris geografinis objektas buvo vadinamas. Vietovių pavadinimai turėjo būti išgirsti kryžiuočių žvalgams bendraujant su vietos gyventojais. Ordino kronikininkai negavo iš žvalgų jau užrašytų vietovių pavadinimų, kurie turėjo juos išgirsti iš gyvosios kalbos, tokiu būdu juos užrašant pasitaikė netikslumų.
Karo žygiai per Trapėnų, Viešvilės, Smalininkų vietoves
Viešvilė, jos apylinkės – Trapėnai (dabar Nemanskoje kitoje Nemuno pusėje Kaliningrado srityje), Smalininkai – buvo daugiau kaip dešimtyje kryžiuočių puolimų į Lietuvą kelių. Tai matyti iš 1384–1402 m. sudarytų kryžiuočių pranešimų apie kelius į Lietuvą ir žemaičius. Wegeberichtuose pateikiamos žinios apie kelių praeinamumą, pasitaikančias kliūtis, gynybinius įrenginius, atstumus tarp vietovių, tiltų statymo vietas, miško aikšteles apsistojimui, geriamo vandens šaltinius, arkliams pašarą. Kelio ilgis skaičiuojamas žygio dienomis. Daugumoje Ordino žvalgų pranešimų pažymėta, kur yra „geras kelias“, kur „žolės ir vandens užtektinai“, kur sustoti nakvynei, kur galima palikti maistą, vietos pastoviui. (Vieta poilsiui. Iš čia, pasidalijus į būrius, vykstama apiplėšinėti gyventojus, o sugrįžtama su grobiu). Kryžiuočių žvalgai mini Viešvilės upę, pasakoja, kad jie nuo Viešvilės galintys nuvesti iki Šešuvies upės. Minimas ir Šventosios upelis.
Šie karo kelių aprašymai rasti XIX a. viduryje Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliãučiuje. Pirmasis juos paskelbė 1863 m. Theodoras Hirschas. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai surašyti valdant ordino maršalams Konradui Valenrodui (1387–1387), Engelhardui Rabei (1387–1392), Verneriui Tetingenui (1392–1404).
Didžiausius Ordino smūgius Skalvos žemė patyrė 1371 ir 1375 m. Vykdydami jau minėtą 1371 m. žygį Vokiečių ordino riteriai nusiaubė visą Skalvą, Pietų Žemaitiją bei panemunę ties Paštuva (kaimas Kauno rajone, dešiniajame Nemuno krante, 1 km į vakarus nuo Batniavos). Ištisas aštuonias dienas jie viską niokojo, degino, naikino pasėlius. Toliau šaltiniuose minimi žygiai, kurių maršrutai vedė nuo Nemuno į žemaičių žemes. Aprašydamas 1375 m. Kaltinėnų krašto puolimą Vygandas Marburgietis teigia, kad, įsiveržę į Kaltinėnų kraštą, kryžeiviai čia viską plėšė, degino, žudė. Daugelį žmonių, kurių „skaičiaus neįmanoma nusakyti“, išsivarė į nelaisvę. Tačiau greitai grobikai sulaukė atitinkamo žemaičių atsako. Žygio metu žuvo Ragainės komtūras Gerhardas.
Kryžiuočiai Kaltinėnų kraštą vėl puolė 1377-ųjų rugsėjį. Be kitų „talkininkų“, jame dalyvavo ir ypatingas „svečias“ – Austrijos kunigaikštis Albertas III. Žygį aprašęs Petras Zuchenvirtas, neslėpė savo pasigėrėjimo „kas pagonims „buvo skaudu, tas mums buvo gerai!“ Ilgai žudę, deginę atgalios užpuolikai traukė apsikrovę grobiu ir „tai jų širdims buvo {lyg} Velykos“.
Vygandas Marburgietis rašė, kad žygio metu dvi dienas buvo niokoti Kaltinėnai, vėliau – Viduklė, kurioje kariuomenė „stovėjo 10 dienų“. Išeitų, kad dešimt dienų buvo deginamos sodybos, žudomi, plėšiami gyventojai, išsivaromi belaisviai. Pirmoje žygio dalyje daryti puolimai Kaltinėnų, Kražių, Viduklės vietovėse, vėliau siautėta Raseinių, Ariogalos ir Paštuvos (Vilkijos kraštas) apylinkėse.
Dar XIII a. pab. eiliuotoji Livonijos kronika apie kryžiuočių plėšimus rašė taip: „Čia jie degino ir plėšė, į būrių būrius suskydę; džiaugdamiesi jie teriojo užkampius visus to krašto.“
1398 m. sudarydamas Salyno sutartį didysis kunigaikštis Vytautas Vokiečių ordinui užrašė Žemaitiją ir pusę Sūduvos. Gavę šį dokumentą kryžiuočiai dar turėjo šias žemes užsikariauti, todėl 1399 m. vasario mėnesį organizavo iškart du žygius – iš Prūsijos ir iš kitos pusės – Livonijos kalavijuočių ordino.
Tokiose karinėse „ekspedicijose“ pirmiausia buvo siekiama plėšti, aišku, kartu ir naikinti kraštą. Tuo tarpu „Wegeberichtuose“ akcentuojama, kad aptariamu laiku tiek Kaltinėnai, tiek kitos vietovės buvo „visko pilnas“ kraštas, kuriame „pastovis geras“.
Žygiai kairiąja Nemuno pakrante iki Viešvilės
Karo kelių aprašyme žygis prasideda Ragainės apylinkėse, keliaujama kairiuoju Nemuno krantu kertant Vistės (upelis kitapus Nemuno) upę ir ties Trapėnais persikeliama per Nemuną, keliaujama pagal Viešvilės upę, Šešuvį iki Aukaimio (dabartiniai Batakiai). Iš čia pasiekiamas Kaltinėnų kraštas. Nakvynė numatyta prie Yžnės (Akmenos intakas prie Kaltinėnų) tilto. Pažymėta, kad kelyje pašaro ir maisto, malkų ir vandens yra pakankamai.
Kitame karo žygio aprašyme nurodoma nuo Ragainės vykti iki Vistės, Viešvilės, Šešuvės upių. Prie Aukaimio „paruošti ginklus“. Apsistoti Kaltinėnuose prie Yžnės tilto. Toliau keliauti ligi šventojo Ašvietės miško (miškas – į šiaurę nuo Kaltinėnų), Raudžio upės, Girstauto kiemo (Kražiai), Milžo piliavietės, Susiuko kiemo ir prie Stabukalnio apsinakvoti. Nuo Kušleikos kiemo grįžti iki Rogyare. Prie šventojo Nemakščių miško „geru keliu“ vykti iki Šešuvio. Aprašyme pažymėta, kuriose vietose bus ,,gero kelio“, o kur reikia prasivalyti krūmus. Visi atstumai tarp vietovių nurodyti myliomis. Žvalgai veda atskirais etapais.
Žygio aprašyme užpuolikai vedami iki Viešvilės, „kur geras atviras tyrlaukis“ iš ten 3 mylios (vokiška mylia buvo apie 10 km) ligi miško, „kuriame yra raistas per vieną akmens metimą“, be to pažymėta, kad „kelią teks kloti žabais“, nuo čia 3 mylios „gero kelio sausu mišku“, šito miško viduryje yra trakas, vadinamas Ilgašiliu. Toliau „3 mylias vykstama iki Santakos (vietovė ties Ančios ir Šešuvies santaka). Pažymima, kad šiose vietose prasideda „didelis kelias“, „eina tiesiai į Kražių kraštą“. Juo siektina „Viduklė, esanti dešinėje“ ir Kaltinėnai, kurie yra „į kairę nuo šio kelio“. Aprašyme pabrėžiama, kad „šitie kraštai pasiekiami nesutinkant užtvarų“.
Kito žygio aprašyme pirmoji nakvynė numatoma „prie Nemuno ties Posėde“, antroji – „už Viešvilės“, trečioji už Santakos prie miško, paskutinė sustojimo vieta prie miško, vadinamo Nemakšte. Iš ten pasiekiama Vienvangių piliavietė ir Stabukalnis. Aprašyme visos kelio atkarpos nurodytos myliomis, pažymėta, kad „pastovis geras“, „žolės pakankamai“, nurodyta, kur prasivalyti krūmus.
Visuomet ant kariuomenės kelio
Viešvilė karo žygių aprašymuose beveik visuomet ant kryžiuočių kariuomenės kelio. Žygių į Viduklę ir Kaltinėnus aprašyme nurodyta, kad išvykus, kaip spėjama, iš Ragainės, persikeliama per Nemuną ir nuo Legutės (dabartiniai Sokaičiai) jojama iki Viešvilės upės, nuo jos iki Santakos, Viduklės, Traplaukio. Iš čia viena kariaunos dalis traukia plėšti ir žudyti į Kaltinėnų, kita – į Viduklės kraštą. Atlikę karo žygius abi kariaunos vėl susitinka prie Kražių piliavietės. Aprašyme nurodytos gyvenvietės, upės, ežerai, atstumai myliomis, vietos pastoviui, nakvynei, kad kraštas turtingas, visko pilnas, žolės užtektinai.
Kituose karo žygių aprašymuose kariuomenė vedama pagal Šventosios upelį į Vaiguvą; Karšuvos žemę; Viduklę. Keliaujant šiais maršrutais prie Šventosios upelio atsitraukiama nuo Nemuno, pasiekus Šaltuonos upę, atliekami grobikiški žygiai į Stabukalnį, Aukaimio, Viduklės, Raseinių arba Karšuvos kraštus. Aprašymuose pabrėžiama, kur kelyje kariuomenės laukia užtvaros. Bent dešimtyje karo kelių aprašymų minima Viešvilė.
Senieji krašto keliai
XIII–XIV a., kuriantis Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybėms, egzistavo senieji archajiniai netolimas gyvenvietes jungę krašto keliai.
Tą patvirtina ir karo kelių aprašymai. Tarp tankių Skalvos ir Karšuvos krašto girių išsidėsčiusias nedideles gyvenvietės pasiekti galima buvo tik kryžiuočių kariaunai įveikus dideles negyvenamas teritorijas. Sąvoka „kelias“ anuomet reikšdavo keliavimo kryptį, kai sąvoka weg nurodydavo kelionės maršrutą per pelkes, miškus, laukus, kartais žygiuose būdavo pasinaudojama aptiktais vietos gyvenviečių keliais.
Kariaunos stengdavosi kuo skubiau pasiekti ir suniokoti gyvenvietes, kol gyventojai dar neišsislapstę. Vietos gyvenviečių gerais keliais būdavo pasinaudojama tik kariaunai įžengus į apgyvendintą kraštą. Todėl tiriant kelionių sąlygas pirmiausia reikia turėti omenyje jų karinį pobūdį ir tik tai įvertinus mėginti įsivaizduoti keliavimo sąlygas. Drauge apžvelgtos pasirengimo karo žygiams aplinkybės, nes būdavo iš anksto numatomi maršrutai, kurių kelią dažniausiai rodydavo tuo tikslu parinkti vedliai. Retai apgyvendintose teritorijose, ypač vasarą, tekdavo brautis pro miškus ir valyti kelią, klampius pelkėtus praėjimus sutvirtinti paklotais medžiais ir jų šakomis, o per upes – statytis tiltus.
Aprašymuose pažymėta apie „gero“ arba „didelio“ kelio atkarpas, kaip antai: „Ten yra pustrečios mylios gero kelio“; „iki Viešvilės upės pustrečios mylios gero kelio“; „čia prasideda didelis kelias“ . Sąvoka „kelias“ vartota ir keliaujant per tyrlaukius: „geras atviras tyrlaukis“; „3 mylios atviro kelio iki upės, vadinamos Viešvile“; „šešios mylios kelio atviru tyrlaukiu“. Pažymėta kelio atkarpos, kurias reikės pasiruošti: „pusę mylios kelio reikės valytis“; „kelią teks kloti žabais“; „Pusantros mylios reikės prasivalyti krūmus“; „reikės grįsti perėją pusantros virvės ilgumo“; „reikės truputį prasiskinti kelią“; „yra raistas, per vieną akmens metimą; kelią teks kloti žabais“.
Analizuojant kryžiuočių karo kelių per Viešvilę aprašymus, kitus istorinius šaltinius, pastebima, kad dideli, kitaip – geri keliai minimi ir pagal Nemuną. Mat čia formavosi senasis panemunių vieškelis, vėliau tapęs didžiuoju pašto keliu iš Karaliaučiaus į Tilžę, Ragainę, Kauną, Vilnių ir Gardiną.
Žiemos ir vasaros žygiai
Vienos svarbiausių aplinkybių, lėmusių kelionių galimybes, buvo geografinės sąlygos, metų laikų sezoniškumas ir orai. Karo žygių metu reikėdavo skubėti įveikti atstumus ir parsigabenti grobį, tad šiltų ir drėgnų, taip pat labai šaltų orų sezonai buvo ne itin patogūs rengti žygius. Išlikusiais duomenimis 1323 m. žiemą speigas buvo toks didelis jog Ordino riteriai negalėjo tęsti žygio, nes būtų sušalę. Hermano Vartbergiečio teigimu, 1339 m. vasarį iš surengto Ordino žygio prieš žemaičius teko grįžti atgal, nes prasidėjus dideliems šalčiams daug riterių sušalo mirtinai arba apšalo kūno dalis.
Kalbant apie klimatines sąlygas būtina paminėti šaltiniuose randamas žinias apie to meto transportą. Keliaujama buvo pėsčiomis, jojant ant žirgų, vežimais, žiemą – rogėmis. Kryžiuočių XIII–XIV a. karo kelių aprašymuose į Lietuvą ir žemaičius taip pat užsimenama apie transportą, kuriuo naudotasi žygiuose priklausomai nuo metų laiko. Juose rašoma, jog gerais keliais būdavo važiuojama vežimais. Yra žinių ir apie panaudotas roges. Hermanas Vartbergietis mini, kad 1372 m. į Prūsiją vežimu važiavo ir pats Livonijos ordino magistras. 1357 m. prie Veliuonos riterius užpuolę lietuviai sukapojo jų vežimus.
Riterių vežimus mini ir Vygandas Marburgietis. Henrikas Latvis nurodo, jog 1207 m. gruodžio mėnesį lietuviai žygio metu grobį krovė į roges. Jas naudojo ir riteriai, o kai kurių maršrutų atkarpos būdavo nuplaukiamos laivais
Daugumoje žygių maršrutų, vedusių per Viešvilės apylinkes, buvo naudojamasi žirgais. Šių karo žygių aprašymuose pažymėta: ,,pašaro užtektinai“; „nujojus 3 mylias“; ,„žolės pakankamai“; „galima joti be kliūčių“; „vienai nakčiai žolės užtektinai“; „jojama iki Viešvilės upės“; „žolės ir vandens užtektinai“.
Per Viešvilės krašto miškus – vedliai
Mažai apgyvendintose teritorijose kelių tinklas buvo retas, jų aprašymai leisdavo numatyti, kiek ir kur būdavo galima nukeliauti. Ruošiantis karo žygiui, būdavo iš anksto numatomi jų maršrutai. Per miškingas vietoves, dykrą riterių kariaunas vesdavo tik gerai žinantys vietoves. Wegeberichtuose minimi vedliai, kurie karo žygių metu rodydavo kelią.
Vedliais galėjo būti jau ne kartą keliavę tomis vietomis skalviai, nadruviai, prūsai ar perbėgėliai iš Lietuvos. XIII–XIV a. Wegeberichtų maršrutuose per Viešvilės apylinkes minimi Ordinui talkinę apie dvi dešimtys vedlių. Karo žygyje kryžiuočius ,,ves Eikintas ir jo brolis Bunsė“. Kito žygio metu kelius rodė Eikintas iš Goltbergo ir jo brolis iš Skaudegirde, taip pat „sutinka vesti Mase iš Ragainės, Skotcz iš Waldow, Punse iš Balgos, Kynne, taip pat Darge, Rexa iš Bradenburgo, Mateyco, Skwobe iš Laukiškių“.
Dauguma vedlių žinodavo tik tam tikrus maršrutus ar jų dalis, tad kai kuriais jų vesdavo keletas vedlių. Pasitaikydavo, jog paklysdavo ir jie: 1303 m. Ordino žygio į Karšuvą metu vedliai pasiklydo ir ilgai klaidžiojo, o vietos gyventojai per tą laiką išsislapstė. Hermanas Vartbergietis pasakoja, jog 1361 m. į Ordino nelaisvę pateko lietuvio Zyvo šeima ir jis tapo geru vedliu.
Vygandas Marburgietis liudija, jog 1364 m. riteriai prie Neries pagavo žynį ir šis nuvedė juos į vietą, kur girioje tarp pelkių buvo pasislėpę žmonės. Minimi karo belaisviai, bet nemaža dalis buvo ir išdavikų.
Ordino Wegeberichtuose minimas ir kunigaikštis Švitrigaila, kuris 1402 m. buvo nurodęs ne vieną žygio maršrutą. Analogiškais atvejais naudotasi iš Ordino į Lietuvą perbėgusių asmenų paslaugomis.
Algirdas Sinkevičius, monografijos „Viešvilė“ vyr. redaktorius sudarytojas
(Bus daugiau, pradžia 38 Nr.)
