Sučiupta sėkmė, ar nuolatinis darbas, apdovanojęs šimtukais? Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientai Ūla Sabataitytė ir Titas Šepetis turi aiškius atsakymus. Puikiai valstybinius brandos egzaminus išlaikę Ūla ir Titas nedvejodami sako, kad svarbu atrasti tai, kas tau tikrai įdomu, ir pasirinktiems dalykams skirti laiko. Kas dar? Neįsprausti savęs vien į mokyklinę programą, žvelgti plačiau, o prireikus – nebijoti klausti. Ir žinoma, jei į mokslus kimbi tik prieš egzaminus, vargu ar gali tikėtis gero rezultato.
Stulbinanti Ūlos sėkmė
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientė Ūla Sabataitytė gali didžiuotis išskirtiniais pasiekimais. Mergina gavo aukščiausius – 100 balų – lietuvių kalbos ir literatūros bei anglų kalbos valstybinių brandos egzaminų įvertinimus. Ji taip pat sėkmingai išlaikė vokiečių kalbos diplomo egzaminą, kurio rezultatas prilyginamas dar vienam šimtukui.
Pasiekti puikių rezultatų Ūlai padėjo ne tik intensyvus pasiruošimas egzaminams, bet ir nuoseklus nuolatinis darbas. Abiturientės teigimu, vieno stebuklingo sėkmės recepto nėra.
„Reikia mokytis sistemingai ir neapleisti mokslų. Pavyzdžiui, ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui svarbu ne tik tai, kas pateikiama programoje. Reikia skaityti knygas, kaupti bendrąsias ir gyvenimiškas žinias“, – pasakojo Ūla.
Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui ją rengė mokytoja Irmanta Valošinienė, anglų kalbos mokė mokytoja Jurgita Kazinevičienė, o vokiečių kalbos diplomo egzaminui pasiruošti padėjo mokytoja Sigita Gerulaitienė.
Pasak Ūlos, reikšminga pasiruošimo dalis vyksta ne paskutinėmis savaitėmis prieš egzaminus, o kasdienėse pamokose. Todėl svarbu klausytis, įsitraukti ir iš karto išsiaiškinti nesuprastus dalykus. Vis dėlto ji pripažino, kad išlaikyti dėmesį per visą dieną ne visada lengva.
„Po penktos pamokos kartais atrodo, kad informacija jau nebelenda į galvą. Visko būna – ir su draugais pasikalbi, ir į telefoną pasižiūri. Tačiau reikia bent stengtis klausytis, kad žinios neįeitų pro vieną ausį ir neišeitų pro kitą“, – kalbėjo Ūla.
Jeigu per pamoką ko nors nepavykdavo suprasti, ji nevengdavo kreiptis pagalbos. Todėl ir būsimiems abiturientams pataria nebijoti klausti ir lankyti mokytojų konsultacijas. „Mokytojai dažniausiai yra pasiruošę padėti. Tiesiog reikia nebijoti paklausti, jeigu ką nors praleidai ar nesupratai“, – sakė ji.
Ūla laikė šešis skirtingų sričių egzaminus – nuo kalbų iki tiksliųjų ir gamtos mokslų. Tačiau platus dalykų spektras jai netapo kliūtimi. Priešingai – mergina domėjosi skirtingomis sritimis, tarp jų chemija ir istorija, todėl mokymasis dažnai sutapdavo su asmeniniais pomėgiais.
Daugiausia pastangų, pasak abiturientės, pareikalavo biologija ir chemija. Šiuose dalykuose reikia ne tik suprasti procesus, bet ir įsiminti nemažai informacijos. „Matematikoje gali išmokti formules ir, jas supratęs, taikyti. Biologijoje ir chemijoje reikia žinoti ir prisiminti labai daug dalykų, todėl joms skirdavau daugiausia laiko“, – pasakojo Ūla.
Puikūs rezultatai nebūtinai reiškia, kad visą laisvą laiką reikia praleisti prie vadovėlių. Ūla tikina, kad mokslus, bendravimą su draugais ir pomėgius suderinti įmanoma – svarbu planuoti savo laiką.
„Tikrai nebuvo taip, kad nuolat mokiausi. Be to, kai kurie pomėgiai taip pat gali padėti pasiruošti egzaminams. Pavyzdžiui, dokumentinis filmas gali praversti biologijoje ar chemijoje, o laisvalaikiu perskaityta knyga – per lietuvių kalbos egzaminą“, – sakė mergina.
Sulaukusi egzaminų rezultatų Ūla neslėpė džiaugsmo ir nuostabos. Nors tikėjosi bent vieno šimtuko, keli aukščiausi įvertinimai pranoko lūkesčius. Tačiau kartu su gerais rezultatais atsirado ir naujas iššūkis – išsirinkti studijų kryptį. Kai gerai sekasi daug dalykų, galimybių itin daug.
„Jeigu vienas dalykas sektųsi gerokai geriau už kitus, tikriausiai būtų lengviau apsispręsti. Kai sekasi viskas, pasirinkimų labai daug. Atsivertus universitetų programas galima rasti daugybę variantų, apie kuriuos anksčiau net nebuvai pagalvojęs“, – teigė Ūla.
Kol kas Ūlai lengviau pasakyti, ko studijuoti ji nenorėtų. Merginos netraukia su finansais ar itin sudėtinga matematika susijusios studijų programos, tačiau pasirinkimui skirtas laikas tirpsta.
Kalbėdama apie gimnaziją Ūla pabrėžė draugišką atmosferą, bendraklasių palaikymą ir mokytojų indėlį. Jos teigimu, be mokytojų pagalbos tokių rezultatų pasiekti būtų buvę gerokai sunkiau. Ūla mano, kad gerų mokinio ir mokytojo santykių pagrindas – paprastas bendravimas. Ji ragina nebijoti pedagogų ir kalbėtis su jais ne tik apie pamokas ar pažymius.
Būsimiems abiturientams Ūla pataria egzaminų pernelyg nesureikšminti. Jos teigimu, net ir gerai pasiruošus didžiausiu priešu gali tapti baimė bei panika.
„Nereikia į egzaminus žiūrėti kaip į kažką labai baisaus. Reikia pasistengti gerai pasiruošti ir neleisti, kad apimtų panika. Kad ir kokie būtų rezultatai, nereikėtų per daug nusiminti. O jeigu jie labai geri – taip pat nereikėtų per daug pasikelti“, – šypsojosi Ūla.
Netikėtumų Titui nebuvo
Titas Šepetis, taip pat Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientas, brandos egzaminų sesiją baigė įspūdingai – pelnė net du šimtukus: iš lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos. Prie jų puikuojasi ir geografijos egzamino 97 balų įvertinimas, anglų kalbos – 82 balai, o matematikos – 49 balai.
Titas neslepia – konkrečių lūkesčių neturėjo, tačiau ir netikėtumo jausmas nebuvo didelis. „Kadangi tos sritys visada sekėsi, dar papildomai domėjausi, tai kažkokio labai didelio šoko nebuvo“, – sako jis.
Gal kiek labiau netikėtas jam pasirodė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas, mat darbą rašė nestandartiškai – temą apie žmogų grėsmės akivaizdoje jis siejo su XX amžiaus partizaninių kovų kontekstu.
Lygindamas kitus rezultatus, vaikinas atvirauja, jog iš anglų kalbos egzamino netgi tikėjosi šiek tiek daugiau, mat jam ruošėsi labiausiai, tačiau pripažįsta, kad gauto įvertinimo stojant visiškai pakanka. O štai matematikos egzaminui jaunuolis specialiai nesiruošė – ši sritis nėra susijusi su pasirinkta studijų kryptimi, o versti save mokytis to, kas nedomina, jam atrodo beprasmiška. Titas pastebi, kad daug bendraamžių save prievartavo, valandų valandas sėdėjo konsultacijose ar samdė korepetitorius, tačiau jų rezultatai nebuvo gerokai geresni. Titas korepetitorių pagalbos nesirinko – trumpam pagalba naudojosi tik progimnazijoje, nes vėliau tiesiog nematė tam poreikio.
Nors istorija – viena mėgstamiausių Tito sričių, į dabartinę dvyliktos klasės istorijos egzamino formą jis žvelgia gana kritiškai. Anot jo, dešimtos klasės testas realiai tikrino žinias, o dabartinis, orientuotas į darbą su šaltiniais, leidžia gerus rezultatus pasiekti net ir mažiau besimokiusiems, tačiau gebantiems interpretuoti tekstus. Tuo tarpu turintys gilių žinių, bet mąstantys kitaip, rizikuoja būti neteisingai įvertinti. „Man atrodo, jeigu yra programa — asmenybės, datos, sąvokos — egzaminas turėtų tikrinti būtent tas žinias“, – sako abiturientas.
Vienas ryškiausių Tito principų – nesimokyti vien dėl egzaminų. Daug vertingiau domėtis tuo, kas įdomu, skaityti knygas, net jei jos neįtrauktos į mokyklinę programą. Toks natūralus žinių kaupimas ir nuolatinis tobulėjimas, pasak jo, vėliau atsiperka ir laikant egzaminus.
„Kalimas mintinai man neartimas, jeigu nėra tikro intereso. Aišku, jei tikslas — tiesiog šimtukas, toks kelias irgi pateisinamas. Bet jeigu tikslas — išeiti su žiniomis ir jas panaudoti ateityje, tuomet domėjimasis yra kur kas vertingesnis kelias“, — svarsto jis.
Titas – ne tik puikių pažymių, bet ir aktyvios veiklos abiturientas: dalyvauja konkursuose bei olimpiadose, nes mokyklos programa dažnai būna per siaura tam, ką norisi sužinoti. Jį traukia istorijos ir literatūros kultūrinė pusė, ypač Baroko ir Renesanso epochos.
Vaikinas labai mėgsta keliauti po Lietuvą ir užsienį, kur vyksta tiek su šeima, tiek su mokykla ar savarankiškai, lankosi kultūros renginiuose. Viena paskutiniųjų jo kelionių į Vilnių buvo susijusi su noru išvysti Caravaggio paveikslą.
Nors dėl konkrečios specialybės Titas dar nėra galutinai apsisprendęs, kryptis jam aiški – humanitariniai mokslai ir studijos Vilniuje. Jis neatmeta ir studijų užsienyje galimybės, nors kol kas sunku pasakyti, ar norėtų ten ir apsigyventi. Atsiskyrimo nuo namų ar savarankiško gyvenimo sostinėje jaunuolis nebijo: „Iki Vilniaus tik kiek daugiau nei dvi valandas, o iš Kauno galima kone kasdien namo važinėti. O viską, ko gali prireikti buityje — moku pasidaryti pats.“
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
