Šiandien, liepos 15-ąją, Girdžių pagrindinės mokyklos mokiniai, stovyklaujantys dienos stovykloje „Aitvaras”, sulaukė mielų svečių – Švedijos Kristianstado miesto bendruomenės atstovų. Šio Švedijos miesto bendruomenė Girdžių vaikams kiekvieną vasarą dovanoja stovyklą.
„Aitvaro” vadovė Nijolė Kairaitienė pasakojo, kad draugystė su švedais užsimezgė jau prieš daug metų Kristianstade gyvenančios lietuvės Laimos Anderson iniciatyva. Švedijos miesto bendruomenė nemažai prisidėjo, kad Girdžių mokykla – graži ir turtinga. Dabar jau treti metai švedai skiria lėšų (šiais metais – per 8 tūkst. Lt) vasaros stovyklai, kurioje vaikai plečia akiratį, tampa drąsesni ir draugiškesni.
Į „Aitvarą” – daugybė norinčiųjų, bet patenka tik tie, kuriuos išrenka klasės draugai. Edgaras stovykloje todėl, kad rajoniniame skaitovų konkurse užėmė 3 vietą, Ernesta – kad gerai mokosi, Gintarė – nes ne kartą gynė mokyklos garbę kvadrato varžybose, o Raminta puikiai lankė pamokas. Stovyklauja ir mokyklos aktyvistė Simona, nors ji rudenį jau eis į kitą mokyklą.
Stovyklautojų komanda, suformuota jau kovo mėnesį, su direktorės pavaduotoja Nijole Kairaitiene šįmet pasirinko meninę-kūrybinę kryptį – kurti ir susipažinti su liaudies bei profesionalių kūrėjų darbais.
Kai įpusėjus stovyklai užsukau į Girdžių mokyklą, stovyklautojai susėdę aplink stalą kruopščiai karpė ir lankstė popierių, o darbo rezultatas – balta gulbė – jau „plaukė” stalu. Šitą vaikai sakė dovanosią švedams, kitą padarys savo mokyklai. Darbui vadovavo matematikos mokytoja Zita Bilotienė. Ta didelė popierinė gulbė padaryta nenaudojant klijų, siūlų ar kokios kitos sutvirtinimo medžiagos – tik iš popieriaus. Tikra popieriaus magija – taip ir vadinosi stovyklautojų užsiėmimas.
Tą dieną vaikai sakė esantys šiek tiek pavargę. Kodėl? „Nes reikėjo daug dainuoti”, – paaiškina Edgaras. Vakar jie važiavo į Kelmę – pabuvojo krašto muziejuje, Palendrių vienuolyne, Tytuvėnų miškų urėdijoje. Įdomiausia buvo indėniškos buities ir kultūros ekspozicija Kelmės dvaro rūmuose. Vaikai susėdo indėnų būste vigvame ir skambant jų muzikai klausėsi pasakojimo apie indėnų buitį ir papročius. Paskui šaudė iš lanko ir ragavo indėnų genties irokėzų kukurūzinių paplotėlių – tarsi būtų ne Kelmėje, o Šiaurės Amerikoje.
Stovyklautojai jau buvo pabuvoję Vinco Grybo memorialiniame muziejuje ir apžiūrėję skulptoriaus darbus ir parodas, o dailininkė Rasa Grybaitė mokė vaikus daryti papuošalus iš stiklo. Mokytoja Jolanta Pocienė vedė užsiėmimą „Spalvų mozaika” – jie tapė paveikslus… dantų pasta. Dailininkė Inesa Bosaitė vaikus išmokė verti karolius ir daryti šieno skulptūras. Vaikai rinko „šauniausią piratą”, kūrė „euroekomadas”, surengė „100 kilogramų šypsenų” popietę. Ir dar daug įvairiausių įdomiausių dalykų vyko „Aitvare”.
Keliauti smagu – jei ne kur toliau, tai bent mokytojo Lino Klijūno paslėpto lobio ieškoti. Stovyklautojų planuose dar buvo išvykos į Anykščius, į pramogų ir atrakcionų parką „Lokės pėda”, Kauno IX fortą ir Zyplių dvarą. Visose kelionėse vaikai norėjo ne tik pamatyti, bet ir patys daug ką įdomaus išbandyti ir išmokti. Jiems pavyko – juk rėmėjai švedai, stovyklos vadovė ir daug mokytojų stengėsi, kad vaikai poilsiautų turiningai ir linksmai, o svarbiausia – ir patys vaikai to norėjo.
„Aitvaras” skraidino šypsenas, kuriomis vaikai pradėdavo ir pabaigdavo kiekvieną stovyklavimo dieną. Gausybė šypsenėlių nutūpė į vaikų ir mokytojos Vaidos Gecaitės rengiamą spalvingą stovyklos dienoraštį, kuris kasdien buvo kabinamas koridoriuje. Šimto kilogramų šypsenų tegul užtenka iki kitos vasaros, iki kito „Aitvaro” skrydžio – ne tik sau, bet ir draugams pavaišinti.
