„Dievinu rūką ir šviesos burbuliukus“, – braukdama pirštu per šiek tiek drėgną, miesto šviesų nuspalvintą mašinos stiklą pasakojimą apie save ir fotografiją pradėjo jurbarkietė Auksė Vabalaitė. Pokalbiui su ketvirtus metus pro fotoobjektyvą netradiciškai pasaulį stebinčia mergina teko pasirinkti ir netradicinę vietą bei laiką – automobilyje naktį.
Fotografavo pažintims
Nuolat įvairiuose konkursuose prizines vietas laiminti aštuoniolikmetė neslepia fotografiją atradusi, kai tiesiog užsinorėjo gražių savo ir draugių nuotraukų.
„Prisimenu, tada tėvai buvo nupirkę paprasčiausią „muilinę”. Tačiau ji puikiai tiko, nes tada tenorėjau gražių nuotraukų, kurias norėjome sukelti į socialinį tinklalapį“, – juokėsi mergina.
Vėliau fotoaparatas A. Vabalaitės rankose vis dažniau ėmė fiksuoti ne vaikinams skirtas merginų šypsenas, o gamtą – drugelius, augalus, debesis. Tačiau, kadras po kadro, vaizdas po vaizdo, ir mergina suprato, kad nori daugiau ir turimas fotoaparatas nebegali užfiksuoti trokštamų vaizdų.
Parduota Norvegijos vasara
„2008 metais AIDS tematika surengtame respublikiniame konkurse su senuoju fotoaparatu laimėjau trečią vietą. Tačiau supratau, kad būtinai reikia pakeisti fotoaparatą, jei noriu tobulėti“, – prisiminė pašnekovė.
Tačiau nusprendusi gilintis į fotografijos paslaptis mergina susidūrė su rimta problema – didelėmis fototechnikos kainomis.
„Norvegijoje susiradau darbą. Du vasaros mėnesius dirbau. Paskui už visus sutaupytus pinigus nusipirkau veidrodinę kamerą, kuria dabar ir fotografuoju“, – kalbėjo A. Vabalaitė.
Laimi konkursuose
Naujasis pirkinys tapo postūmiu fotografijoje. Per porą metų mergina užėmė prizines vietas keliuose fotografijos konkursuose ir grįžo prie to, nuo ko buvo pradėjusi – vėl pradėjo fotografuoti žmones.
„Fotografuoti žmones – labai nelengva. Reikia pažinti tiek savo kamerą, tiek pačius fotografijos principus, nuolat domėtis. Žodžiu, tobulėti, o tai galima padaryti tik vienu būdu – nuolat fotografuoti“, – atviravo pašnekovė.
Žinoma, A. Vabalaitė nepamiršo ir gamtos. Svarbiausias merginos laimėjimas – pirmoji vieta šalies vaikų ir jaunimo fotografijų parodoje „Žemės spalvos’’, skirtoje tarptautinei akcijai „Išvalykime pasaulį’’.
Ruošdamasi konkursui megina fotografavo gamtą Girdžiuose. Ankstų rytmetį užfiksuoti rūku nukloti peizažai sulaukė konkurso komisijos simpatijų. Būtent rūkas ir šviesos žaismas – labiausiai merginai patinkantys gamtos reiškiniai.
„Kartą prie manęs stabtelėjo mašina ir paklausė, ką aš veikiu. Atsakiau, kad fotografuoju. Paklausė: kas čia gražaus? Pasakiau, kad rūkas. Taip ir nuvažiavo nieko nesakę“, – juokėsi A. Vabalaitė.
Nepaisant to, kad merginai labiausiai patinka fotografuoti rūką iš šviesos žaismą, mėgstamiausios savo fotografijos ji neturi. Pasak fotografės, kiekviena nuotrauka yra kitokia, kiekviena savitai tobulesnė už anksčiau darytą, todėl išrinkti pačią geriausią – nerealu.
Tačiau merginai svarbu ne tik pati nuotrauka, bet ir fotografavimas. Kartkartėmis A. Vabalaitė tiesiog išeina pasivaikščioti su kamera rankose, net neturėdama tikslo ką nors nufotografuoti. Nuotraukos atsiranda tik pastebėjus neįprastus dalykus arba pajutus, kad spragtelėti fotoaparatu reikia būtent dabar ir čia.
Gyvenimo su fotografija nesies
„Dar prieš porą mėnesių būčiau galėjusi prisiekti, kad gyvenimą siesiu su fotografija, kurią norėjau studijuoti. Tačiau dabar nebežinau. Fotografuoti galiu ir be studijų, jei tik pakankamai tuo domėsiuosi, o gyvenimas neapsiriboja vien kameros mygtuko paspaudimu. Juk dar yra daugybė dalykų – muzika, literatūra, gamta, psichologija ir dar daugybė dalykų“, – ateities planais dalijosi Vytauto Didžiojo vidurinės mokyklos dvyliktokė.
Daugiau A. Vabalaitės fotografijų rasite „Šviesos“ internetinio tinklalapio fotogalerijose.
Lukas Pileckas
Mašinoje naktį??? Įdomu įdomu…