Moterų choras „Saulė“ – jauniausias Jurbarko kultūros centro kolektyvas, tačiau šalies chorų bendruomenėje pažįstamas ir profesionalų aukštai vertinamas. Šiemet „Saulė“ pelnė svarbiausią mėgėjų meno apdovanojimą – Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir LR kultūros ministerijos įsteigtą „Aukso paukštę“. Kolektyvo vadovė Danutė Lapienė neslepia nuo pat pradžių turėjusi tikslą suburti aukso vertą chorą.
Ne bet kaip
„Aukso paukštė“ yra apdovanojimas mėgėjams už pasiektą profesionalumą. Tokį apdovanojimą „Saulės“ chorui ir vadovei Danutei Lapienei Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai atvežė į Jurbarką ir įteikė birželio 15-ą Tauragės apskrities dainų šventėje „Upėmis tekančios dainos“. „Saulę“ sveikindama plojo keliatūkstantinė apskrities mėgėjų meno bendruomenė.
Šiuo prestižiniu apdovanojimu choras pripažintas geriausiu šalyje naujai susikūrusiu mėgėjų meno kolektyvu. Tokia – naujo kolektyvo – nominacija skiriama ne ilgiau nei 5-erius metus gyvuojančiam ir aukšto meistriškumo pasiekusiam kolektyvui. O „Saulei“ dar tik ketveri.
Tai jaunas ir jaunatviškas, gausus – per trisdešimt dainininkių – kolektyvas. „Linksmos, labai draugiškos ir visos – labai gražios. Ir nenorinčios dainuoti bet kaip“, – apie choro moteris sakė vadovė.
Patikrino ir išsirinko
Teko girdėti, kad Jurbarko kultūros centro berniukų choro „Bildukas“ vadovė D. Lapienė „Saulę“ subūrė iš „bildukų“ mamų.
„Taip ir buvo, – neneigia ji. – Kai 2018 m. išėjo labai daug „bildukų“, per išleistuves sakiau, kad dabar mamos turės dainuot. Tik juokais pasakiau, neturėjau dar minčių apie naują chorą ir tik 2020-ųjų sausį pradėjau rinkt dainininkes. Yra chore ir šiek tiek mano mokinių, baigusių dainavimą meno mokykloje, yra moterų, kažkur anksčiau dainavusių ir niekur nedainavusių.“
Suburti chorą, pasak D. Lapienės, sudėtinga, suburti gerą chorą – dar sudėtingiau. Tačiau jai pavyko, nes labai to norėjo.
„Suaugusiųjų chorų turėjau tik jaunystėje: ligoninės moterų choras, rajkopsąjungos, o paskui buvo tik jaunimas ir vaikai. Kai išėjau į pensiją, taip panorau padirbti su suaugusiais žmonėmis. Turbūt atsibodo vaikus ganyti, kur nors važiuojant sutikimus iš tėvų rankiot, atsakomybę nešti. Vaikai yra vaikai, o aš senstu ir jiems jau esu močiutė su pliusu“, – šypsosi Danutė, „bildukus“, beje, tebegananti iki šiol.
Ji nerašė skelbimų, bet pati ėjo pas moteris ir rinko dainininkes, patikrinusi jų galimybes dainuoti.
„Pas kiekvieną atskirai, kurias pažinojau ir žinojau, ką gali. O kurių nežinojau, kiekviena buvo patikrinta. Daug aplankiau. Besiformuojant chorui, kokios dvylika ar penkiolika atkrito: ar joms nepatiko, ar nesugebėjo, per sudėtingi kūriniai buvo – visokiausių priežasčių, – pasakoja D. Lapienė. – Man reikėjo, kad būtų altas, kad būtų sopranas ir kiti balsai, dabar mes dainuojam keturiais balsais ir net penkiais. Reikia ne tik klausą turėti, bet kad spalva, aukštis, balso tembras atitiktų jam skirtą vietą. Ne visi gali padainuoti „sol“, sopranas turi būti šviesus, skrendantis, lengvas balsas. Jei pastatai ne tą žmogų, jis smukdo chorą, spalvos nelieka, – įsijautusi dėsto chorvedė ir klausia, – suprantat?“
Linksiu galva, nuduodama, kad taip.
Bet skubu pasitikslinti: ar teisingai suprantu, kad chorvedės Danutės tikslas nuo pat pradžių buvo ne šiaip chorelis senjoriškoms dienoms paįvairinti.
Ditirambai naujokėms
„Ne profesionalus, bet ir ne toks, kur tik aplinkui po kaimus padainuot, – patikina ji. – Aš nieko nesakau, smagu senjorams susirinkt, parepetuot, pakoncertuot. Bet mano choras kitoks“, – sakė vadovė, „Saulę“ iš pat pradžių mačiusi kitokiose scenose ir konkursuose, net tarptautiniuose, skinantį laurus. Dainininkes susirinko jaunas, mat jaunas balsas – skaidrus, skrendantis.
„Tokio choro ir norėjau. Aišku, ne iškart jis toks buvo. Pradėjom nuo labai minimumo, nuo lengvų tribalsių dainų, ir jos ne iš karto gavosi“, – sakė D. Lapienė.
Padainavęs metus, choras nusprendė dalyvauti Šimtmečio dainų šventėje ir nesipiginti – ėmė sudėtingiausią repertuarą, kurį gerai sudainavęs gali pretenduot į pirmą kategoriją.
Likus metams iki dainų šventės, rengiamas suaugusiųjų chorų konkursas, kuriame visus šalies chorus peržiūri ir perklauso kompetentinga komisija ir surikiuoja pagal kategorijas – nuo pirmos iki trečios. Pirma yra aukščiausia.
„Nuvažiuojam į tą konkursą Klaipėdoj. Padainavom. Laukiam rezultatų, vardina trečią, paskui antrą kategoriją – mūsų nėr! Išsigandom – gal bus kokius popierius supainioję. Sėdim nuliūdusios, kol komisijos pirmininkė piktoji Beinarytė (chorų dirigentė Danguolė Beinarytė – red.), pareiškusi, kad vis dėlto stebuklų būna (suprantama, juk, buvom niekam nežinomas choras), ėmė berti ditirambus mūsų chorui“, – prisimena D. Lapienė.
Bet gal ji ditirambų ir tikėjosi? „Nesitikėjau. Aš norėjau. Bet įsivaizdavau, kad pirmą kartą konkurse dalyvaujantis choras negali gauti pirmos vietos ir pirmos kategorijos, geriausiu atveju – antrą. Bet, pasirodo, gali.“
O tada pasipylė konkursai ir pripažinimai. Sakralinės ir pasaulietinės muzikos konkurse Vievyje – pirmos vietos abiejose kategorijose, tarptautiniame „Vox maris“ Klaipėdoje ir labai aukšto lygio konkurse Gdanske – II laipsnio diplomai, šiemet Vievyje – vėl pirmos vietos.
Ne dėl garbės
„Ir į dainų šventę būna atranka, patikrinimas. Tai reiškia, kad rudenį visiems dainų šventės dalyviams Nacionalinis kultūros centras paskelbs kategorijas, tai yra nustatys choro lygį ketveriems metams. Ką mums tai reiškia? Garbę. Tik garbę“, – sako Jurbarko kultūros centro chorvedė D. Lapienė.
Ar moterys irgi nori tos garbės? „Jos nenori dainuot bele kaip, – pareiškia chorvedė. – Jos nori to lygio, jos jau nebūna patenkintos, kai duodu lengvesnį kūrinį. Jos nori sudėtingesnių, kur reikia kruvino darbo įdėt“, – vaizdžiai kalba ji.
Beje, kuo sudėtingesnis repertuaras, tuo daugiau darbo būna ir vadovei. Pirmiausia ji išmoksta diriguoti, paruošia natas, moko skirtingus balsus atskirai, tada jungia visus kartu.
„Ir kartais būna griūtis, ir – vėl iš naujo. Man labai padeda koncertmeisterė Evelina Tamošaitytė. Labai! Ji yra gera muzikantė, bet iš tikrųjų ji yra chorvedė, labai gera chorvedė. Ir labai geras žmogus“, – sakė D. Lapienė.
Kad ir kokius aukštus tikslus keltų, vadovė, net ir su puikios koncertmeisterės pagalba, vienos nieko nepasiektų.
Koncertuos Veliuonoje
„Saviveikla toks dalykas – žmonės man nieko neprivalo, jie turi savo gyvenimus, negali jų nei nubaust, nei pabart, kai neateina į repeticiją. Suaugę žmonės – jei neatėjo, vadinasi, turėjo priežastį. Moterys visos dirbančios, auginančios vaikus, ne dėl blogos valios repeticijas praleidinėja. Bet jos pačios labai jaučia, kada reikia susiimti, ir tada jau be grafiko, kasdien ir sekmadieniais. Ir jei mes kažką pasiekiame, vadinasi, nėra blogai. Dabar mūsų programa – visi kūriniai keturiais balsais. O konkurse Gdanske dainavom penkiais balsais Javier Busto „Ave Maria“. Ar teko girdėt tą kūrinį? Koks grožis!“ – chorine muzika skonėjasi D. Lapienė.
Jei negirdėjom, turėsime progą išgirsti trečiadienį, birželio 28 d., Veliuonoje. Festivalio „Veliuonos vasaros muzika“ organizatoriai pakvietė „Aukso paukštę“ laimėjusį chorą surengti koncertą Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kur vasaromis koncertuoja muzikos profesionalai.
