Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykla kovo 27 d. surengė seminarą „Po kabančiu pasakos tiltu“. Pasakos suteikia neaprėpiamų galimybių vaiko ugdymui, todėl pasidalyti gerąja patirtimi seminaro rengėjai pakvietė rajono vaikų ugdymo įstaigų pedagogus, atvyko svečių ir iš Kauno bei Vilkaviškio rajono.
Pasaka, kaip viena seniausių liaudies kūrybos formų, nuo mažų dienų padeda skleistis žmogaus asmenybei – formuoja dorovines nuostatas, ugdo kūrybiškumą, leidžia išsiskleisti fantazijai, moko bendrauti, lavina kalbą.
Vis naujų pasakos teikiamų galimybių ir įvairių jos pateikimo būdų ieško ugdymo įstaigos. Todėl, pasak „Ąžuoliuko“ mokyklos direktorės pavaduotojos Silvos Rozgienės, šiemet tradicinio, kas antri metai rengiamo, seminaro pedagogams tema ir pasirinktos pasakos. „Ikimokyklinukų ugdymo veikla negali būti įsprausta į rėmus, bet vyksta per žaidimus – pasakos tam suteikia daugybę galimybių. Vaikai pasakas labai mėgsta, tik reikia ieškoti įvairesnių jų pateikimo formų“,– sakė S. Rozgienė.
Su mamų ir močiučių pasakomis užaugo kartų kartos. Deja, dabar namie pasakos retai sekamos – jas išstūmė kompiuteriniai žaidimai, televizoriai, laiko stoka. Ir ne tik pas mus – taip, pasak ikimokyklinio ugdymo pedagogės Snieguolės Mažeikienės, yra visoje Europoje: „Dalyvavome tarptautiniame projekte „Mums patinka pasakos“ kartu su Rumunijos ir Bulgarijos ikimokyklinio ugdymo įstaigomis. Paaiškėjo, kad ir ten, ne tik Lietuvoje, tėvai vaikams pasakų nebeskaito, neseka. Po tokios išvados gimė didysis eTwinning projektas, prie kurio prisijungė ir Estija, Lenkija, Austrija, Švedija. Dabar šių šalių vaikai ir pedagogai kartu kuria „Stebuklingą Europos pasakų knygą“.
Ugdymo įstaigose pasakos niekada nebuvo pamirštos, o pedagogai skatina ir tėvelius namie su vaikais dažniau prisiminti pasakų teikiamą džiaugsmą.
Praktinėje seminaro „Po kabančiu pasakos tiltu“ dalyje pasakas sekė ir kūrė vaikai, pedagogai ir tėvai, taip buvo dalijamasi patirtimi, kaip įvairinti pasakų pateikimo būdus.
„Ąžuoliuko“ priešmokyklinio ugdymo grupės pedagogės Inga Krikštanienė, Irena Vaitiekienė ir muzikos vadovė Daina Liorančienė su ugdytiniais paruošė šešėlių teatro spektaklį „Sakmė apie Gedimino pilį“. Už širmos šešėliais vaidino šešiamečiai Gabrielė Kveškevičiūtė ir Neilas Norkun, ilgus tekstus atmintinai deklamavo Amanda Globytė, Austėja Kriščiūnaitė ir Ąžuolas Liorincas, ir visi grupės vaikai šoko bei dainavo.
Šešėlių teatras – ne naujiena „Ąžuoliuke“. Pasak pavaduotojos S. Rozgienės, keičiasi tik vaidinantys vaikai, rengiami nauji spektakliukai, o šįmet padaryta ir nauja graži širma.
Į pasakų kūrimą „Ąžuoliuke“ mielai įsitraukia ir vaikų tėveliai. Seminare rodytoje pasakos „Ropė“ inscenizacijoje kartu su pedagogių Jūratės Kucinienės ir Vilmos Milkuvienės ugdytiniais dalyvavo Airono ir Armando mama Vaiva Archipova, o jos sekamos pasakos klausėsi ir mažoji dukrelė Aiva, kuri dar nelanko darželio.
Įdomios patirties atvežė svečiai iš Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos“ gimnazijos – jie demonstravo, kaip pasaka kuriama ant vandens, ir pamokė popieriaus plastikos technikos, kuri leidžia pasidaryti gražių pasakos personažų. „Mums tai dar nauja,– sakė „Ąžuoliuko“ direktorė Nijolė Giedrutė Blažaitienė,– tačiau tikrai išbandysime. Net ir gana nepigų piešimą ant vandens – vaikams bus labai įdomu, nes čia daug kūrybos džiaugsmo ir netikėtumo.“
Kūrybos džiaugsmą liudijo ir pasakų personažų, kaukių bei dekoracijų paroda, surengta mokykloje. Darbeliai stebina beribe fantazija, kruopštumu ir darbštumu – to nestokoja „Ąžuoliuko“ pedagogės, to paties moko ir savo ugdytinius.
Ne pirmi metai gyvuoja pedagogų teatro studija „Gilė“, vadovaujama Vidos Petraitienės. Ji kartu su D. Liorančiene ir Laimute Karosiene suvaidino ištrauką iš linksmo spektaklio „Kaip raganaitės karalaitę pamokė“. Scenarijus rašo studijos vadovė, o „Gilės“ vaidinimais džiaugiasi ne tik „Ąžuoliuko“, bet ir kitų ugdymo įstaigų mažieji ir mokosi nesiožiuoti, nemeluoti, nesityčioti – ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam būtinų savybių.
Šią mintį teorinėje seminaro dalyje pratęsė „Ąžuoliuko“ logopedė Gražina Glinskienė: „Dėl pasakų vaidmens galime neabejoti, net ir suaugusiuosius Anderseno pasakos gali daug ko pamokyti. O vaikus ugdo visapusiškai: lavina girdimąjį suvokimą, žadina emocinę raidą, turtina žodyną, moko bendrauti…“
Logopedė pabrėžė ypač didelę pasakų svarbą vaikų kalbai ugdyti: „Mūsų priešmokyklinukų kalba jau gana graži – jie geba sekti ir patys kurti pasakas. Tėvelių prašome, kad kalbos ugdymą tęstų ir namie – rekomendavome įsijungti į akciją „Visa Lietuva skaito vaikams“ ir tikime, kad ne vienoje šeimoje yra skaitomos pasakos.“
Auklėtoja-metodininkė S. Mažeikienė pasidalijo tarptautinio eTwinning projekto dalyvių patirtimi. „Pasakos – tai vaistai, neverčiantys mūsų daryti, būti, veikti – užtenka jų tik klausyti. Jose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus,– citavo ji pasakų tyrėjos Klarisos Estes mintis.– Pasakos yra seniausias pedagogikos metodas, o kiekviena karta universalią jų išmintį permąsto ir priima. Pasakos tampa tarpininku, padedančiu žmogui kalbėti apie save.“
Kauno lopšelio-darželio „Giliukas“ pedagogės Jūratė Loginovienė ir Lilija Jočinienė supažindino su pasakos ritualu Valdorfo pedagogikoje. Šios pedagogės su savo auklėtiniais daro pasakų personažus iš skiaučių – veido neturinčios lėlės itin žadina vaikų vaizduotę ir jie kuria pasaką.
Pilviškių „Santakos“ gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Romualdas Puodžiukaitis pabrėžė ir tai, kad susitapatinimas su kai kuriais personažais vaikams gali būti net pavojingas: pavyzdžiui, jei trimetis patikės, kad ir jis, kaip Betmenas, gali skraidyti.
„Kurdamas pasaką vaikas vaizduoja ne tik išorinį, bet ir savo vidinį pasaulį, todėl tampa aktualu stebėti jo emocinę būseną, jaudinančias problemas ir įsivaizduojamas jų sprendimo galimybes. Vaikų kuriamos pasakos padeda pažinti jų individualybę“,– teigė R. Puodžiukaitis.
„Lietuvių pasakos irgi žiaurokos, bet kartu su vaikais jas skaitydami galime išryškinti tai, kas gera, ir mokyti vaikus atskirti blogį nuo gėrio“,– sakė S. Mažeikienė.
„Ąžuoliuko“ direktorė N. G. Blažaitienė džiaugėsi puikiai pavykusiu seminaru – įdomios patirties pasisėmė pedagogai. Direktorė teigė jau sulaukusi prašymų seminarą praplėsti ir pakartoti tiems, kurie negalėjo dalyvauti. Gera patirtis ir išmintingi patarimai, kurių gausu ir pasakose, niekada nenustoja vertės.
Danutė Karopčikienė
