Šią savaitę į Jurbarką vėl atvažiavo labdarą mūsų krašto žmonėms ir įstaigoms atvežę vilkikai iš Berlyno. Jau šešiolika metų šį naudingą ir prasmingą darbą dirba Heinzas Putlitzas, organizacijos „Berlyno policija padeda“ įkūrėjas bei Jurbarko Garbės pilietis. Kalbinome garbųjį svečią ir kartu atvykusį jo pagalbininką Michaelį Bernecherį bei visus tuos metus su berlyniečiais bendraujantį samarietį Antaną Kazakevičių.
Koks šį kartą jūsų atvykimo tikslas?
Heinzas Putlitzas: Jau šešiolika metų kasmet po du kartus atvykstame į Jurbarką ir tikslas visada tas pats – atvežti vokiečių suaukotą labdarą. Parama maisto produktais, rūbais, baldais, kitais daiktais jūsų krašto žmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ypač svarbi buvo prieš gerą dešimtmetį, tačiau ir dabar organizacijos „Berlyno policija padeda“ pagalba pradžiugina daugybę žmonių. Manau, kad parama vis dar reikalinga, ypač kaimų žmonėms, taip pat – samariečių bendrijai. Samariečiai padeda išgyventi vargingiausiems žmonėms, yra įsteigę valgyklą, vaikų dienos centrų ir juos išlaiko.
Kaip su parama susijusi Berlyno policija?
H. P.: Aš pats buvau policininkas ir 1994 m. su septyniais savo kolegomis policininkais įkūrėme organizaciją „Berlyno policija padeda“. Vėliau prie mūsų prisijungė daugiau žmonių ir, žinoma, mūsų šeimos. Mano žmona Karina ir dukra Mendė – socialinės darbuotojos, abi dirba slaugos namuose ir yra pirmosios mano pagalbininkės. Į labdaringą darbą įsitraukė ir Karinos tėvai, ir jos broliai. Aš pats jau šešeri metai nebedirbu, esu pensininkas, ir visą laiką skiriu labdaros darbui.
Michaelis Bernecheris: Nuo pat pradžių, kartu su Heinzu, įsitraukiau į šią veiklą, jai skiriu savo laisvą laiką, o mano pagrindinis darbas – elektros įrenginių verslas.
Kaip sekasi rinkti paramą Jurbarkui?
H. P.: Per šešiolika darbo metų berlyniečiai mus jau žino. Informacija geriausiai eina iš lūpų į lūpas, bet skelbiamės ir per spaudą. Turime Berlyne sandėlį ir žmonės ten pristato tai, ką skiria labdarai. Daiktai, drabužiai, baldai daugiausia yra panaudoti, o maisto produktus aukoja juos gaminančios firmos. Didesnis darbas nei surinkti yra labdarą surūšiuoti, paskui sukrauti į automobilius. Dabar kelionės į Lietuvą jau nebėra tokios sudėtingos, kaip mūsų veiklos pradžioje, kai jūsų šalis dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Labdarai gabenti į Lietuvą kiekvieną mėnesį visi organizacijos nariai deda savo lėšas, kaupiame fondą, jei trūksta dar sudedame.
M. B.: Mes čia beveik visi giminės: Heinzo žmona Karina – mano sesuo, labdaringa veikla užsiima ir mūsų brolis Rodžeris. Mano žmona Kornelija ir duktė Žaklina irgi yra organizacijos „Berlyno policija padeda“ aktyvios narės.
Gerbiamas Putlitzai, jums 2009 m. suteiktas Jurbarko Garbės piliečio vardas. Ką jums jis reiškia? Ar žino apie tai jūsų bičiuliai Vokietijoje?
H. P.: Tuo vardu džiaugiuosi ir didžiuojuosi, vadinasi, mano pastangos nėra beprasmės. Nors stengiuosi ne dėl įvertinimo – man tikrai labai svarbu padėti žmonėms, matau tame prasmę. Mano bičiuliai daugiausia yra ir mano bendradarbiai šioje labdaringoje veikloje, taigi jie žino, kaip Jurbarkas mus pagerbė. Bet man daug mieliau, kad mane žmonės pažįsta čia, Jurbarke. Vakar važiavome į Eržvilką ir sutiktos moterys sakė: mes jus pažįstame, matėme laikraštyje, žinome, kas jūs esate. Aš labai džiaugiuosi.
Ne tik atvežėt labdarą, bet atvykęs su šeima čia šiek tiek pabūsite. Kaip jums atostogos Jurbarke?
O, mums čia labai patinka! Jurbarke – gamta, ramybė, mes čia ilsimės nuo didelio miesto Berlyno. Atvažiuojame dukart per metus – pavasarį ir rudenį.
Atvažiavau ne tik su žmona ir dukra, bet ir su dviem mūsų šeimos šunimis. Mes visi labai mylime gyvūnus, o mano dukra dėl to yra ir visiška vegetarė. Su šunimis vaikštome panemune, gėrimės gamta. Esu didelis mėgėjas žvejoti – nors žuvų ne visada pagaunu, bet didelis malonumas sėdėti su meškere prie jūsų Nemuno.
Pasak Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininko Antano Kazakevičiaus, vokiečių vežama labdara jau seniai yra specializuota ir tikslinė. Berlyniečiai šį kartą atvežė funkcinių lovų, vaikštynių, neįgaliųjų vežimėlių Jurbarko ligoninei bei greitosios medicininės pagalbos skyriui. Naujose patalpose besikuriantiems rajono ugniagesiams – baldų ir skalbimo mašiną, Smalininkų TVM specialiojo ugdymo skyriui – kompiuterį.
Visada berlyniečiai atveža rūbų ir maisto produktų. Šįkart jų sunkvežimiuose buvo net kelios tonos šokolado, vokiškų pyragų, kitokių saldumynų ir konservuotų daržovių.
„Patikėkite, ta parama rajonui tikrai svarbi, yra dar daug žmonių, kuriems ji reikalinga. Saldumynų teks samariečių dienos centrų vaikams, daržovių – labdaros valgyklai. Rūbus, baldus išskirstome, įkainojame ir parduodame samariečių parduotuvėje. Dalį gautų pinigų skiriame maisto produktams valgyklai pirkti, taip pat mokėti atlyginimus darbuotojams. Šiuo metu samariečių bendrija išlaiko penkiolika darbo vietų – tiek žmonių turi darbą, o į biudžetą per metus sumokame 75 tūkstančius litų, tai dvigubai daugiau negu gauname paramos iš savivaldybės biudžeto“, – sakė A. Kazakevičius, jau penkiolika metų visuomeniniais pagrindais vadovaujantis Jurbarko samariečiams.
Danutė Karopčikienė
