Didelius darbus nudirba ir maža bitutė, ir gražių sumanymų turintis žmogus – ne veltui tarp jų dažnai dedamas lygybės ženklas, liudijantis atkaklumą ir pareigą. Kasmet darbščiosios „Bitutės“ – Jurbarko r. savivaldybės apdovanojimas už iniciatyvas ar kasdienius, paprastus, bet reikalingus darbus – atkeliauja į rajono seniūnijas, pas žmones, kurie tiesiog myli kraštą, kuriame gyvena. Šiandien – pokalbis su trijų seniūnijų nominantais, vieningai tvirtinančiais: „Bitutės“ – visos bendruomenės įvertinimas.
Iniciatyvos savam kaimui
Nors UAB „Apšvietimas“ vadovas Darius Bauža gyvena Kaune, jo dėmesio nestinga tėviškei – Lybiškiams. „Bitutė“ – 2024-ųjų seniūnijų darbščiausiems skirtas apdovanojimas Dariui įteiktas ne tik už iniciatyvas savam kaime, bet ir pastangas kurti stiprią, bendradarbiaujančią bendruomenę.
Darius dėl Lybiškių nemažai nuveikė. Vienas reikšmingiausių sumanymų – Liepų gatvės apšvietimas. Kaime vyko ESO elektros tinklų rekonstrukcijos darbai, buvo pašalintos senos atramos, o kartu su jomis dingo ir Liepų gatvės apšvietimas. Ši problema nebuvo užmiršta – Darius rūpinosi, kad būtų parengtas ir įgyvendintas naujas projektas.
„Šviesa gatvėse – tai ne tik patogumas, bet ir saugumo užtikrinimas, ypač gyvenvietėje, kur gyvena įvairaus amžiaus žmonės“, – sako Darius. Jo pastangomis spręstos ne tik techninės problemos.
D. Bauža aktyviai dalyvavo dalyvaujamojo biudžeto iniciatyvose. Šiandien daugelyje savivaldybių įgyvendinama dalyvaujamojo biudžeto praktika leidžia gyventojams patiems spręsti, kur investuoti lėšas. D. Bauža šioje srityje tapo ne tik konsultantu, bet ir strategu – rengė projektų sąmatas, konsultavo ir dalijosi profesine patirtimi.
„Dalyvaujamasis biudžetas – puikus būdas skatinti žmonių įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą. Tai leidžia gyventojams ne tik spręsti, bet ir suprasti, kiek kainuoja įvairūs darbai ir kokia yra jų vertė. Tikiu, kad ši praktika ugdo atsakingą ir stiprią bendruomenę“, – teigia Darius.
D. Baužos darbai tapo pavyzdžiu, kaip vieno žmogaus iniciatyva gali keisti visos bendruomenės gyvenimą. Lybiškių gyventojai ne kartą minėjo, kad Dariaus atsidavimas skatina ir kitus būti aktyvesniems spręsti problemas drauge.
D. Bauža neplanuoja sustoti. Jis tiki, kad mažų kaimų, tokių kaip Lybiškiai, stiprybė yra bendruomeniškumas ir vienybė. Todėl jau planuoja daugiau projektų, susijusių su aplinkos gerinimu.
Darius – puikus pavyzdys, kaip profesionalios žinios ir nuoširdus rūpestis gali keisti gyvenimą. Kiekvienas gali prisidėti prie savo tėviškės gerovės, tiesiog svarbu drąsiai imtis darbo, o jei atsiranda ir bendraminčių – visada pavyks.
Entuziastų komanda
Jurbarkų seniūnijos siūlymu „Bitutė“ šiemet įteikta Viliui Šimulynui – aistringam žvejui ir organizacijos „Jurbarko krašto žvejai“ įkūrėjui, savo veikla siekiančiam ne tik žvejybos, bet ir bendruomenės gerovės. Vilius su bendraminčiais įrengė poilsiavietę šalia Mituvos užtvankos. Susibūrė, patikėjo idėja ir padarė: atsirado lieptas, persirengimo kabina, suoliukas, rekonstravo slipą laivams nuleisti. Bendraminčių dėka apleista teritorija tapo didžiulės traukos centru, gyvu, nuolat žmonių pilnu gamtos kampeliu. Darbus atliko už bendruomenės surinktas lėšas, o tai daug pasako, pirmiausia – apie pasitikėjimą.
V. Šimulynas sako, kad apdovanojimas malonu, tačiau „Bitutė“ turėtų būti skirta ne jam, o visiems, kas prisidėjo prie Mituvos pakrantės sutvarkymo. Tokių žmonių buvo visas būrys, o be jų asmeninio indėlio, darbo ir, aišku, pinigų, pakrantės nebūtų pavykę sutvarkyti.
„Buvome surinkę kiek daugiau nei penkis tūkstančius eurų, o darbų atlikta už daugiau nei trisdešimt tūkstančių. Kas atvežė žvyro, kas techniką nemokamai skyrė. Vienas pavyzdžių galėtų būti, ekskavatorius, kurio dienos darbui reikia apie 300 litrų kuro. Daug žmonių prisidėjo darbu, technika, įvairiais kitokiais būdais. Be jų idėja ir būtų likusi idėja. Noriu padėkoti ir savivaldybei bei kitoms institucijoms, kurios padėjo sutvarkyti reikalingą dokumentaciją“, – kalbėjo Vilius.
Vyras juokiasi, kad įrengta poilsio zona sukėlė ir netikėtų rūpesčių. Vieta akimirksniu taip išpopuliarėjo, kad esamos stovėjimo aikštelės nebeužtenka, o kur ją plėsti – nebėra. Bet planai lieka.
Bendraminčiai laukia, kol bus paskelbtas šaukimas dalyvauti 2025-ųjų dalyvaujamojo biudžeto projektuose. „Turime minčių, kad reiktų sufrezuoti visą pakrantę, kad tai nebebūtų šabakštynai, galbūt praplėsti paplūdimio zoną, užvežti smėlio, įrengti tinklinio, vaikų žaidimų aikšteles. Dar tarsimės, klausime bendruomenės, kokia vizija galėtų būti“, – tikino V. Šimulynas.
Niekur nedingo ir rūpestis Mituva ir tvenkiniu. Vienu pagrindiniu darbų žvejys įvardija pastangas įžuvinti užtvanką. Tai svarbu upės ekosistemai, krašto žvejams.
„Turime minčių renginiui ar renginiams, kurių tikslas bus puoselėti ir skleisti žvejybos ir žuvies kultūrą. Tai apimtų pačią žvejybą, kaip procesą, tiek žuvies, kaip kulinarijos paveldo puoselėjimą. Tačiau kol kas šių planų konkretinti negaliu, yra dar daug nežinomųjų, kurie turės susidėlioti, kad žodžiai taptų kūnu“, – kalbėjo V. Šimulynas. Bet pradžia yra labai gera, mintys – lyg už darbštumą įteikta „Bitutė“ – zuja, sukasi ir neleidžia sustoti.
Svarbus kiekvienas darbas
Darbšti ir darni Astos ir Antano Vaitkų pora gyvena Viešvilėje, Drūtgalio kaime. Jų sodyba jauki, o gyvenimas – kupinas darbų ir veiklos. Abu rūpinasi namais, bet ir darbuojasi įvairiausiose srityse: gyvenimas gali būti prasmingas, kai nesi tinginys.
Vaitkai – trijų vaikų tėvai. Sūnus jau vienuolika metų darbuojasi Norvegijoje, bet rimtai svarsto grįžti į Lietuvą. Dukros gyvena visai šalia – Viešvilėje. Vaitkai sako, kad darbo jiems netrūksta, o ir vaikams pavyzdį visad rodė, kad gyvenime viskas pasiekiama tik stengiantis.
Asta ir Antanas dirba priklausomai nuo sezono. Žiemą šeima pluša UAB „Eglėšakyje“ – Asta darbuojasi namuose, o Antanas su dukromis vyksta į Jurbarką. Pavasarį visi sodina miškus, vasarą – augina daržoves ir daigus, o rudenį grįžta dirbti miškuose.
Šeima turi žemės, augina visko po truputį – braškių, pomidorų, bulvių. „Prekiaujam miestelio turgelyje, o kartais žmonės tiesiog ateina pas mus į namus pirkti“, – pasakoja Asta.
Antanas anksčiau net 15 metų buvo skardininku. „Užtenka, dabar tegul jauni laipioja ant stogų“, – juokiasi jis. Dabar jis vairuoja sunkvežimį.
O kur dar visi darbai namuose! „Tai žolę nupjauti, tai kokį remontą padaryti. Bet jei norisi grybauti, visi kiti darbai gali palaukti“, – su šypsena pasakoja jie.
Asta yra Drūtgalio seniūnaitijos seniūnaitė, aktyviai prisidedanti prie miestelio gerovės. Abu su vyru jie rūpinasi, kad Viešvilė būtų tvarkinga ir jauki. „Nesureikšminam savo darbų, tiesiog dirbam“, – sako Vaitkai. Ne kiekvienas ir tuo seniūnaičiu sutinka būti renkamas – kam svetimi rūpesčiai, papildomi darbai?
Kai juos šiemet iškilmingai pagerbė už darbštumą, bendruomeniškumą, lyg ir kiekvienam suprantamą rūpestį Viešvile – buvo tikras siurprizas. „Tikrai nesitikėjom, manėm, tiesiog į renginį pakvietė“, – kukliai sako Asta. Ir tik į Vaitkų namus atskridusi pagarbos „Bitutė“ patvirtina, kad kiekvienas paprastas darbas gyvenimą gali padaryti gražesnį ir prasmingesnį.
Ligita Gražulevičienė,
Lukas Pileckas
