Kovo 11-ąją minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, suplazdėjusią Trispalvėmis ir pasididžiavimu savo šalimi. Prieš 36-erius metus kovo 11-ąją žinia apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pasklido po pasaulį. Šiandien esame ne tik laisvi, bet ir atsakingi už šalies ateitį. O tai, gerbdami praeitį, vertindami patirtį, darome prasmingais kasdieniais darbais. Už pilietiškumą ir atsakomybę šventės dieną pagerbti ir Jurbarko kraštui nusipelnę žmonės.
Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius padėkomis, vardinėmis dovanomis ir garbės ženklais apdovanojo Jurbarko krašto žmones, kurių darbai ir iniciatyvos prisideda prie bendruomenės stiprinimo ir krašto gerovės.
Bendruomenės siela
Žinia apie skirtą garbingą apdovanojimą – ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ viešvilietę Dalią Mačiežienę pasiekė Kovo 11-osios išvakarėse.
Nors tai turėjo būti ją pasiūliusių žmonių staigmena, savivaldybės teikiamų apdovanojimų tvarka numato, kad reikia ir apdovanojamojo sutikimo. „Paskambino ir pasakė, kad norėjo palikti staigmeną, bet reikia mano sutikimo. Taip ir sužinojau“, – sako Dalia.
Šiemet – tai antras Dalios įvertinimas: Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga padėką jai įteikė Pagėgių savivaldybė. D. Mačiežienė sako, kad tokia sutapimų virtinė kiek nustebino. „Net juokavau – nei mano jubiliejus, nei kokia ypatinga proga, o štai du įvertinimai iš eilės“, – šypteli ji.
Nors į apdovanojimus ji žvelgia santūriai, pripažįsta, kad toks dėmesys yra gražus ženklas. Pasak jos, tai tarsi priminimas, kad bendruomenėje atliekami darbai yra matomi ir vertinami. „Kai kažkas pastebi ir įvertina tai, ką darai, visada yra malonu“, – sako viešvilietė.
Nors Dalia gyvena Jūravoje, ji laikoma viešviliete, o jos kelias į šį kraštą prasidėjo Klaipėdos rajone, Priekulės apylinkėse, Voveriškių kaime. Čia ji gimė ir užaugo. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Priekulę, todėl pati ji visada sako esanti priekuliškė.
Vaikystė prabėgo kaime, kur gyvenimas glaudžiai susijęs su žeme. Tėvas dirbo ūkvedžiu tuometiniuose tarybiniuose ūkiuose. Nors agronomo išsilavinimo neturėjo, buvo ūkininkų vaikas ir gerai išmanė ūkio darbus. „Parduotuvėje tėvai pirkdavo tik cukrų ar dar ką nors panašaus – visa kita užsiaugindavome patys“, – prisimena Dalia, tarsi paaiškindama kaip į jos gyvenimą atėjo meilė gamtai ir miškui.
Jos mamos šaknys – Jurbarko krašte, Veliuonos apylinkėse. Pokariu šeima išsisklaidė bijodama galimų tremčių, tačiau ryšys su šiuo kraštu liko. „Gal todėl gyvenimas ir atvedė čia“, – svarsto Dalia.
Mokyklą Dalia baigė 1988-aisiais – laikotarpiu, kai Lietuva jau gyveno permainų nuotaikomis. Tai buvo karta, patekusi į savotišką istorinių pokyčių sandūrą. „Mes buvome pirmieji dvyliktokai – keitėsi mokymo sistema, programos. Net istorijos egzaminų nebuvo, nes dar nebuvo parengtos naujos programos“, – pasakoja ji.
Tais pačiais metais ji įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją studijuoti miškininkystės. Studijų metai sutapo su didžiaisiais Atgimimo įvykiais – Sąjūdžiu, Baltijos keliu, o 1991-aisiais Lietuva išgyveno dramatiškus Sausio 13-osios įvykius.
„Kai reikėjo važiuoti į Vilnių prie Parlamento – nebuvo klausimo, ar važiuoti. Atrodė savaime suprantama“, – prisimena ji. Iš akademijos į Vilnių vyko pilni autobusai studentų, kurie budėjo prie Parlamento ir kitų svarbių objektų.
Į Viešvilės kraštą Dalia atvyko jau nepriklausomybės pradžioje. Studijų metais ji susipažino su būsimu vyru, taip pat miškininku. 1993-aisiais, baigus studijas, jaunieji specialistai nebegavo paskyrimų, todėl darbo vietų teko ieškotis patiems.
Pora svarstė įvairius variantus – nuo Žemaitijos iki Aukštaitijos. Tačiau galiausiai pasirinkimas sustojo ties Jurbarko kraštu. Tuo metu atsirado laisva vieta, vyras pradėjo dirbti girininko pavaduotoju, netrukus tapo girininku. Po kurio laiko dirbti miškų ūkyje pradėjo ir Dalia. Taip atsitiktinai pasirinktas kraštas tapo namais.
Viešvilėje D. Mačiežienė netruko įsitraukti į vietos bendruomenės gyvenimą. Ilgainiui tapo viena aktyviausių Viešvilės bendruomenės centro „Skalvija“ žmonių, ji – ir Jūravos seniūnaitė.
Dalia sako, kad bendruomenės veikla dažnai prasideda visai paprastai – nuo noro prisidėti. Pasak Dalios, bendruomenės darbas – komandinis. „Svarbiausia, kad būtų komanda. Vienas žmogus nieko nepadarys“, – įsitikinusi ji.
Viešvilės seniūnijos seniūnas Valentinas Kucinas, kalbėdamas apie Dalią Mačiežienę, neslepia – apdovanojimu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ norėjosi padėkoti už aktyvumą ir nuolatinį rūpestį bendruomene. „Apie Dalią galima pasakyti daug gero. Tai patikimas žmogus, į kurį visada gali kreiptis – ar renginį organizuojant, ar pagalbos prireikus, ar sprendžiant kokius kasdienius reikalus“, – sako seniūnas.
Seniūnas sako, kad neatsimena metų, kad Dalia nedalyvautų akcijoje „Darom“ ar kituose renginiuose. „Jei reikia – atvažiuoja, padeda, suburia žmones“, – kalba seniūnas.
Seniūnas žavisi ir išskirtine Dalios iniciatyva rūpintis senosiomis kapinaitėmis, esančiomis Viešvilės miškuose. Dalis jų yra miškininkų teritorijose, todėl tvarkymo darbai reikalauja nemažai pastangų. „Tokių vietų mūsų krašte yra ne viena, ir jos nelengvai pasiekiamos, bet Dalia tuo rūpinasi, organizuoja talkas“, – pasakoja V. Kucinas.
Seniūnas pabrėžia seniūnaitės vaidmenį. Pasak jo, žmonės iš aplinkinių kaimų dažnai kreipiasi į D. Mačiežienę dėl įvairių problemų – nuo kelių būklės iki kitų kasdienių rūpesčių.
Pasak V. Kucino, tokių bendruomeniškų žmonių kaimuose labai reikia. „Ji aktyvi, visuomeniška, visada pasirengusi padėti. Tikrai yra už ką padėkoti“, – tvirtina seniūnas.
Padėka – tyrėjos rankose
Jurbarko r. savivaldybės padėka ir mero vardine dovana apdovanota Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko r. policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja Vaida Jankauskienė sako, kad toks įvertinimas jai yra svarbus ir motyvuojantis, tačiau tikroji darbo prasmė slypi kitur – kasdienėje pagalboje žmonėms.
„Žinoma, labai smagu sulaukti įvertinimo. Tokie dalykai motyvuoja dirbti toliau. Tačiau didžiausia paskata yra tada, kai gali padėti žmogui, kuriam pagalbos tikrai reikia“, – sako V. Jankauskienė.
Nepriklausomybės atkūrimo diena pareigūnei – reikšminga šventė, kurią ji stengiasi paminėti ne tik tarnyboje, bet ir kartu su artimaisiais. „Kovo 11-oji yra labai svarbi diena. Tai nuostabi šventė. Su kolegomis stengiamės dalyvauti minėjimuose, pasidžiaugti vieni kitų įvertinimais. Jei tik pavyksta, šventėse dalyvaujame ir su šeima“, – pasakoja pareigūnė.
V. Jankauskienė policijoje tarnauja šešiolika metų. Anksčiau dirbusi didesniame komisariate Tauragėje, ji sako, kad darbas mažesniame mieste turi savitų bruožų. „Mažame mieste visi vieni kitus geriau pažįsta. Tai turi ir savų privalumų – kolektyvas artimesnis, bendradarbiavimas glaudesnis. Dideliame komisariate kartais net kolegas pažįsti tik iš matymo“, – teigia pareigūnė.
Tačiau policijos darbas visur išlieka sudėtingas. Pareigūnai dažniausiai kviečiami tada, kai žmonės susiduria su problemomis. Pasitaiko ir nepagrįstų ar nereikalingų iškvietimų.
„Kartais tenka važiuoti į iškvietimus, kurie vėliau pasirodo esantys nereikalingi. Dažnai tie patys žmonės kartojasi. Bet visą tą darbą atperka momentai, kai sutinki žmogų, kuriam pagalba tikrai reikalinga“, – sako ji. Pasak pareigūnės, būtent tokios situacijos ir tampa didžiausiu motyvu dirbti.
„Iš dešimties iškvietimų gal vienas būna toks, kai tikrai gali realiai padėti žmogui. Bet būtent dėl to vieno ir dirbi. Tada supranti, kad tavo darbas turi prasmę“, – kalba V. Jankauskienė.
Pareigūnė pabrėžia, kad saugumo užtikrinimas yra bendras policijos ir visuomenės darbas.
„Policija yra bendruomenės dalis. Būtų labai gerai, jei būtų abipusis supratimas – žmonės padeda policijai, o policija gali dar geriau padėti jiems“, – sako ji.
Dirbdama nedidelėje bendruomenėje pareigūnė dažnai sutinka tuos pačius žmones kasdienėse situacijose – parduotuvėje, gatvėje ar įvairiuose renginiuose. „Visada vadovaujuosi paprasta taisykle – elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Per visus tarnybos metus niekada nebuvo gėda dėl savo sprendimų ar veiksmų. Jei žmogų tenka bausti, jis paprastai pats žino, už ką“, – teigia pareigūnė.
Jos teigimu, svarbiausia – dirbti laikantis įstatymų, profesinės etikos ir žmogiškumo principų. „Jeigu sąžiningai dirbi savo darbą ir laikaisi etikos, nėra ko bijoti ar vengti žmonių. Tada gali ramiai jaustis bet kurioje situacijoje“, – sako V. Jankauskienė.
„Laukiame šventės. Visada smagu susitikti, pabūti kartu ir prisiminti, dėl ko dirbame – dėl žmonių ir dėl mūsų valstybės“, – apie Kovo 11-ąją sako V. Jankauskienė.
Kartu galime viską
Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininkui, vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui Dariui Ufartui Kovo 11-oji tokia pat svarbi kaip ir Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ar Liepos 6-oji. Pasak jo, šios datos lyg randai odoje įsirėžusios į Lietuvos istoriją. Be jų Lietuva nebūtų tokia, kokia yra šiandien.
„Svarbiausia, kad Lietuva yra. O visai nedaug trūko, kad jos galėjo ir nebūti. Tik drąsių žmonių dėka šiandien esame laisvi“, – sako D. Ufartas. Anot jo, svarbu nepamiršti, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas.
„Laisvės reikia nusipelnyti, laisvę reikia gerbti ir laisvę reikia ginti“, – pabrėžia ugniagesys. Vyras pastebi, kad nepaisant kartais visuomenėje kylančių įtampų, žmonės vis dažniau telkiasi bendroms vertybėms.
„Nors kartais atrodo, kad mus bandoma supriešinti, aš matau priešingą vaizdą – žmonės vis labiau telkiasi švęsti laisvę. Tai labai džiugina“, – teigia jis.
Pačiam D. Ufartui žodžiai „telktis“ ir „bendruomenė“ nėra tik gražios frazės. Jis gyvena Šakių rajone, Kiduliuose, kur dar ir ūkininkauja. Vietos bendruomenė puikiai žino – ištikus bėdai, Darius visada pasirengęs padėti.
Ši žiema buvo vienas tokių pavyzdžių: su savo technika ne kartą jis savanoriškai valė kelius, kad gyventojai galėtų saugiai pasiekti namus ar darbus. „Veikdami kartu iškovojome laisvę, veikdami kartu galime viską“, – įsitikinęs D. Ufartas.
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
