Sekmadieniais po šv. Mišių iš Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios neskuba skirstytis tikintieji – kol skamba Sumos choro giesmės, bažnyčia pilna žmonių. Žiūrėdama į laimingus veidus vargonininkė Rosita Česnulevičiūtė ir pati trykšta laime. Muzikė niekada negalvojo, kad jos darbas gali suteikti tiek daug džiaugsmo ir sielos atgaivos aplinkiniams.
Mokyti muzikos – sunkus darbas
Beveik trisdešimt metų fortepijono mokytoja Antano Sodeikos meno mokykloje dirbanti R. Česnulevičiūtė respublikiniuose konkursuose akomponuoja gabiausiems mokiniams – kaskart, kai jie pranoksta mokytojos lūkesčius, džiaugsmas netelpa širdyje.
Nuo mažens muzike svajojusi tapti Rosita laiminga – jos gyvenimas kupinas garsų ir prasmės, nes nieko nėra didingesnio, kaip ugdyti menui gabius žmones. Net jei jie netaps profesionalais, pratutins visuomenę, siekdami harmonijos savo gyvenime ir skatindami taip gyventi savo šeimas.
Bet dar pirmaisiais darbo metais Rosita suprato, kad mokytojo profesija nėra lengva, o mokinių dėkingumo galima sulaukti tik po daugelio sunkaus darbo metų. Tėvų noras sudominti vaikus muzika labai dažnai atsigręžia prieš mokytoją, reikalaujantį dirbti ne tik pamokoje, bet ir namuose. Tiems, kuriems muzika nėra sielos šauksmas, pamokos greitai tampa prievarta, o mokytojui – alinančiu, beprasmiu darbu.
Sumaterialėjusioje visuomenėje idealistams gyventi nelengva, todėl norint išvengti rutinos, išsaugoti sielos ramybę, negalima apsiriboti vien darbu, užsisklęsti ankštame namų pasaulėlyje – būtina tobulėti, pažinti save, plėsti akiratį, domėtis viskuo, kas suteikia kasdienybei džiaugsmo.
Tokias savo laimės taisykles susikūrusi Rosita dabar jau žino, kad viską, ką pasiūlo gyvenimas, reikia priimti. Net jei tai iš pradžių atrodo kaip avantiūra ar iššūkis.
Užvaldė dieviška muzika
Prieš porą metų susidomėjusi Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje rengiamu „Alfa“ kursu siekiantiems geriau pažinti krikščionybę, R. Česnulevičiūtė nė už ką nebūtų patikėjusi, kad taip smarkiai pasikeis nusistovėjęs gyvenimas. Rosita netikėtai išgirdo parapijos klebono, monsinjoro Kęstučio Grabausko prašymą dirbti vargonininke.
Pasiūlymas ir išgąsdino, ir nudžiugino. Rositai įdomu visa, kas nauja, o vargonus ji vadina savo studijų laikų meile. Tačiau ji iškart suprato, jog pasiryžti kiekvieną savaitgalį vargonuoti bažnyčioje ir vadovauti Sumos chorui – didelė atsakomybė.
2013-ųjų vasarį pirmą kartą uždėjusi rankas ant Švč. Trejybės bažnyčios vargonų manualų, Rosita nepajuto, kaip panėrė į svaiginančią dieviškos muzikos gelmę – ir iki šiol iš jos neišsivaduoja.
„Jei giedant chorui žmonės pamiršta savo rūpesčius ir skausmus, jei bent kiek prašviesėja jų veidai ir dar nori ateiti melstis kitą sekmadienį – gali tai vadinti gyvenimo prasme. Tai ne mano vienos, tai viso mūsų choro nuopelnas – daug žmonių dirba, kad giesmės lengvai ir plačiai skambėtų po bažnyčios skliautais. Jei jie nerepetuotų, nesimokytų, nenorėtų giedoti – nieko ir nebūtų“, – tvirtina R. Česnulevičiūtė.
Sutiko nuostabiausių žmonių
Pirmuoju Rositos vargonininkystės mokytoju tapo Juozas Aleksa, parodęs, kur rasti šv. Mišių giesmių natas. Bet jų neužteko – kiekvienam bažnytiniam laikotarpiui reikia naujų maldų, todėl Rosita vos spėjo mokytis, o klebonas K. Grabauskas – ieškoti vargonininkei mokytojų. Su didžiausia pagarba R. Česnulevičiūtė kalba apie uteniškę Ritą Venckevičienę, iškart supratusią, ko reikia naujajai vargonininkei, ir davusią ne tik Liturgiją, Mišių giesmyną, bet ir daug savo pačios sukurtų giesmių vaikų ir suaugusiųjų bažnytiniams chorams.
Šiltai Rositą priėmė maestro Pranas Jurkonis – chorvedys, pedagogas, vargonininkas ir kompozitorius. Išgirdęs, kad jurbarkietė negavo nusipirkti jo knygos „Psalmės ir prisilietimai“, muzikas pakvietė pas save į namus ir ne tik padovanojo leidinį, bet ir parodė, kaip groja savo kūrinius, ką juose akcentuoja.
Giesmyną Rositai padovanojo kun. Mindaugas Kairys, didžiulę dovaną įteikė Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio vadovė Lina Lukošienė, daug medžiagos vargonininkė gavo iš Tauragėje gyvenančio Liudviko Juščiaus. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Povilas Butkus kompiuteriu surinko ir atspausdino ranka rašytas giesmių natas, ką turėjo, atnešė choristė Angelė Dundulienė. Leidinių ir natų sąsiuvinių dabar tiek daug, kad nebetelpa į kelis didelius vargonininkės krepšius.
Pastebėję, kad neveikia vargonų pedalai, P. Butkus su skisnemuniškiu Zigmu Orentu sudėjo plokšteles, įdėjo naujas duris į balkoną, sutaisė užraktą. O kiek žmonių švietė ir įrišinėjo natas, kad kiekvienas choristas turėtų giesmių aplanką, ir kiek visa tai kainavo, pasak vargonininkės, sunku net suskaičiuoti. Žmonės, kurie stengėsi, kad bažnyčioje skambėtų choro giesmės, ir yra, pasak Rositos, didžiausias turtas.
„Pirmiausia turiu dėkoti mūsų klebonui K. Grabauskui – jei ne jis, išsprendžiantis visas problemas ir padrąsinantis eiti pirmyn, kažin, ar būčiau pasiryžusi ir tiek pasiekusi. Niekur kitur nesu pajutusi tokio nesavanaudiško žmonių geranoriškumo. Šiais laikais, kai niekas nieko dykai neduoda, tai tikras atradimas! O svarbiausia, sunku net suvokti, kokie tai paprasti ir kuklūs žmonės. Parsivežiau iš R. Venckevičienės nepaprastai gražių, harmoningumu profesionaliems kūriniams prilygstančių giesmių, skambinu ir klausiu, kas jų autorius – negaliu patikėti, kad jas sukūrė ta pati moteris, su kuria bendravau. Be tokių žmonių gyvenimas būtų tamsus“, – įsitikinusi R. Česnulevičiūtė.
Vargonininkė su didžiausiu susižavėjimu kalba apie Sumos chore giedančius žmones. Iš pradžių nugąstavusi, kad jiems bus sunku mokytis naujų giesmių ir kiekvieną sekmadienį tikinusi, kad to reikia melstis ateinantiems jurbarkiečiams, muzikė netrukus pastebėjo, kad choristai repetuoja su didžiausiu užsidegimu.
R. Česnulevičiūtė tvirtina, kad ne tik choristams, ir jai reikia daug mokytis – studijuodama Lietuvos konservatorijoje neturėjo chorvedystės užsiėmimų, todėl dabar reikia daug į save investuoti. Bet tai Rositai ne naujiena: norėdamas būti įdomus mokiniams, mokytojas turi nuolat tobulėti ir labai daug ko atsisakyti.
Lengviau, pasak vargonininkės, ir choristams, ir jai pačiai taps tuomet, kai bažnyčioje bus baigta įdiegti profesionali šv. Mišių giesmių sistema: choristai turės abėcėlinius giesmynus ir galės sekti magnetinėse lentose sudėtas nuorodas – nebereikės ieškoti natų padrikai susegtuose aplankuose.
Dievo duota atgaiva
Ilgiau Jurbarko bažnyčioje nesilankę žmonės klausinėja, iš kur atvažiavęs choras sekmadienį giedojo šv. Mišioms.
„Mes tik juokiamės ir sakome, kad stebuklus daro naujoji vargonininkė“, – sako Sumos choro seniūnė Danutė Valinčienė.
Pasak jos, chore giedantys žmonės dabar jaučiasi pakylėti ir nepaprastai džiaugiasi klebono globa. Šiemet į atlaidus Šiluvoje jurbarkiečiai važiavo giedoti pasipuošę naujais apsiaustais, nepaprastai didžiuojasi gavę vyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus padėką.
Tačiau džiugiausia, choro senbuvės tvirtinimu, būna tuomet, kai norą giedoti Sumos chore pareiškia nauji žmonės – tokių per pastaruosius metus atsirado nemažai, todėl choras sustiprėjo, atjaunėjo. Visus juos choristai sutinka plojimais.
„Bet mūsų ir yra toks tikslas: pritraukti kuo daugiau norinčių giedoti žmonių, nes laikas, praleistas giedant, yra Dievo žmogui duota atgaiva, todėl nuoširdžiausiai kviečiame visus į savo būrį“, – sakė vargonininkė.
Lyg angelų balsai iš bažnyčios balkono skamba ir vaikų giesmės. Ansamblis „Do Re Mi“ kol kas mažas kolektyvas, sudarytas iš pernai pirmosios Komunijos ėjusių vaikų. Ne visi priėmę sakramentą pasiliko giedoti Mišiose, bet vargonininkė tiki, kad šiemet bus daug naujų balsų, nes jau atėjo giedoti šaunių mergaičių. Sudominti vaikus giesmėmis Rositai labai padeda kun. K. Grabauskas, sukūręs pagyrimų ir skatinimų sistemą ir kiekvieną mėnesį vaikus apipilantis dovanomis. „Reikia labai mylėti žmones, kad galėtum taip gyventi“, – stebisi klebono gerumu vargonininkė.
Švč. Trejybės bažnyčioje įgytą patirtį Rosita priima kaip Dievo dovaną. Dar mokydamasi Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje Kaune buvo susižavėjusi vargonais – tada moksleivių grupę rinko vargonų muzikos entuziastė Dalia Jatautaitė. Iki išnaktų Soboro vargonais grodavusi Rosita pamiršdavo net vakarienę – kol specialybės dėstytojai jai pradėjo priekaištauti, kad per mažai dėmesio skiria fortepijonui.
Dabar R. Česnulevičiūtė turi tai, apie ką jaunystėje bijojo net svajoti. Ir dar daugiau – greta jos yra žmonės, su kuriais gera keliauti gyvenimo keliu.
Daiva BARTKIENĖ
Labai prasta ta „vargonininkė”