Praėjusį savaitgalį Smalininkuose vyko respublikinis sergančiųjų Parkinsono liga suvažiavimas. Savo lemties brolius susikvietė smalininkietė, Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Jurbarko skyriaus vadovė Nijolė Valančienė.
Tik vadinti šį susitikimą suvažiavimu N. Valančienė nenori – skamba per daug oficialiai. „Mūsų draugijos ataskaitiniai suvažiavimai vyksta kas dvejus metus, skaitomi pranešimai, dalyvaujantys gydytojai supažindina su naujais vaistais ir gydymo metodais. Bet man suvažiavimuose pritrūkdavo pabendravimo, linksmumo, džiaugsmo. Ne tik vaistai, bet ir dainos, šokiai, nauji potyriai ir įspūdžiai yra labai svarbi terapija“, – įsitikinusi moteris.
Viso šito Smalininkuose buvo į valias. Iš visos Lietuvos suvažiavusius žmones šiltai ir įspūdingai priėmė ir koncertą surengė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras: grojo „Smalinės“ kapela, šoko „Skalva“. Suvažiavusieji irgi nebuvo tik žiūrovai – skambių dainų pynę atvežė draugijos Šiaulių skyriaus vokalinis ansamblis „Auksinio rudens melodijos“, akordeoną virkdė vilnietis Romukas, kuris tik užkluptas nepagydomos ligos susidomėjo muzika ir savarankiškai išmoko groti. Dainavo ir smalininkietis Gerchardas – nuo jaunystės pagarsėjęs chorų ir ansamblių dalyvis, šokėjas. Gražiu akordu suskambo jaunosios panelės Karinos dainos. Tik žiūrėtojų nebuvo – visi pritarė dainininkams, lingavo ir susikibę už rankų suko salėje ratelius.
Ne veltui koncertą vedęs Arvydas Griškus pavadino renginį stiprių ir veiklių žmonių suėjimu, o Smalininkų seniūno pavaduotoja Akvilė Bialoglovytė atnešusi ąžuolo šaką ragino visus nusiskinti po lapą – kad stiprybės nepritrūktų.
Lietuvos Parkinsono ligos draugijos respublikinio renginio dalyvius pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, su gėlėmis ir pyragais atvykęs jų pasveikinti.
Paskui visi labai entuziastingai išėjo į ekskursiją po Smalininkus. Nuo uosto pylimo plaukti Nemunu paleido svajonių ir vilčių laivelius, aplankė Senovinės technikos muziejų, nusigavo net iki Lidos Meškaitytės sodybos. Šnekėdami, juokaudami, dainuodami ilgai vakarojo ant Nemuno kranto pas susitikti pakvietusią Nijolę.
„Ne viską, ką buvom suplanavę, spėjom padaryti, bet mums buvo labai smagu susitikti ir pabūti kartu. Norėjau suteikti džiaugsmo visiems tiems žmonėms, žinoma, ir sau“, – sako N. Valančienė.
Moteris neslepia, kad ėmusis organizuoti renginį neretai pasijusdavo prastai – ne dėl susitikimo, o todėl, kad tokia jau yra Parkinsono liga, kuri staiga išsunkia visas jėgas ir žmogus negali net pajudėti. „Bet pradėjau – ir kur dingsi, turiu eiti iki galo. Be to, kai turi veiklos, negali įsisirgti“, – sako optimizmo ir aktyvumo niekada nestokojusi ir dabar netrūkstanti smalininkietė.
Rengiant respublikinį susitikimą didžiausi skyriaus vadovės pagalbininkai buvo smalininkietis Gerchardas Endriulaitis – nuo seno žinomas kaip visuomeniškai aktyvus žmogus, ir jo žmona Vida.
„Be galo gražiai mus priėmė kultūros centras ir padėjo paruošti nuostabią šventę. Direktorius Arvydas ir seniūno pavaduotoja Akvilė taip įdomiai pristatė Smalininkus, kad visiems norėjosi dar eiti ir žiūrėti. Labai svetingai Lidos Meškaitytės sodyboje mus sutiko Onutė Burneikienė – džiaugėmės ir vaišinomės susėdę ant pievelės. Zita Sakavičienė vaišino mus čionykšte kafija ir pyragu, Algis Čečkauskas išvirė gardžios žuvienės, ir nemažai kitų smalininkiečių ir jurbarkiečių geranoriškai prisidėjo ruošiant šį suvažiavimą. Atvažiavo padėti ir mano dukra, ir anūkėlė Karina. Pinigų mums visai nedaug tereikėjo – daug ką padarė žmonių gerumas“, – sakė respublikinio renginiuo organizatorė.
Žmonių suvažiavo apie keturiasdešimt, nors buvo tikėtasi ir laukta kur kas daugiau. „Mūsų liga sunki, ne visi ir begali važinėti į susitikimus ar dalyvauti draugijos veikloje. Draugijos skyriai veikia tik didžiuosiuose miestuose ir keliuose rajonuose. Jurbarke parkinsonininkus subūrė šviesaus atminimo Adelė Jarušaitienė, ji kurį laiką vadovavo ir respublikinei draugijai bei labai pagyvino jos veiklą. Jurbarko skyriui dabar priklauso apie 10 žmonių, nors sergančiųjų Parkinsono liga yra žymiai daugiau“, – pasakojo Jurbarko skyriaus vadovė N. Valančienė.
Ir nuo žmogaus būdo, ir nuo to, kiek toli pažengusi liga, priklauso jo pasirinkimas – ar sirgti vienam, dalijantis savo ir skausmu, ir džiaugsmu tik su artimiausiais žmonėmis, ar ieškoti ryšio su likimo broliais. Smalininkietė renkasi pastarajį kelią. „Kol dar gali, reikia veikti, dalyvauti, bendrauti – tada ir džiaugsmo daugiau, o skausmas mažėja“, – sako N. Valančienė.
Danutė Karopčikienė
