Vis populiarėja kelionės dviračiais. Neseniai gausus būrys jurbarkiečių važiavo panemune – Valdovų keliu, lankydami panemunės pilis ir kitas įžymias istorines vietas. Pernai esame pristatę kelionių po netolimą Raseinių kraštą maršrutus. Šį kartą siūlome pasukti vakarų link ir susipažinti su netolimu Pagėgių kraštu. O apie daugelį kitų galimų kelionių po Lietuvą galite sužinoti pavartę naują leidyklos „Terra Publica“ išleistą žinyną „Įdomios kelionės po Lietuvą aktyviai“.
Įdomus kraštas
Lietuvos pietvakariuose, netoli pasienio su Kaliningrado sritimi plyti Pagėgių kraštas. Čia įkurtas Rambyno regioninis parkas. Tų, kurie lankėsi šiame parke, nenustebinsi pasakojimais apie žmogaus nepaliestos gamtos grožį. Bet ar žinojote, kad čia galima aktyviai praleisti laisvalaikį? „Šis maršrutas puikiai tinka tiems, kurie mėgsta neskubėdami pasivažinėti miško keliukais, pasigrožėti gamta“, – pasakoja keliautojas ir fotografas Vytautas Kandrotas, surinkęs ir sudėjęs kelionių idėjas aktyviems keliautojams į knygą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“.
Tad pakeliaukime po Rambyno regioninį parką, tačiau ne bet kaip – dviračiais.
Vilkyškių dvaro sodyba
Pirmiausia prie kelio Jurbarkas–Šilutė aplankykime Vilkyškių miestelį, išsaugojusį autentišką gatvių struktūrą, aikštės planą ir todėl paskelbtą urbanistikos paminklu. Aplankykime prie plento Jurbarkas–Mikytai lanksto esančią dvaro sodybą: raudonų plytų arklides, smuklę, įspūdingą svirną su medinėmis langinėmis, parko fragmentus.
Paminklas zalcburgiečiams
J. Bobrovskio gatve važiuodami rytų kryptimi dešinėje kelio pusėje išvysime 1998 m. sukurtą paminklą zalcburgiečiams. Paminklas (aut. Š. Arbačiauskas) skirtas žmonėms, atvykusiems į šią vietovę po didžiojo maro XVIII a. pradžioje. Paminkle vaizduojamas suklypęs ratas ir jį remiančios sijos simbolizuoja sunkią Zalcburgo žemės gyventojų kelionę į Mažąją Lietuvą.
Raganų eglė
Pasibaigus Vilkyškių miesteliui asfaltuotą kelią pakeičia žvyrkelis. Juo pavažiavę kelis šimtus metrų kairėje pusėje išvysime Vilkyškių mišką, kuriame auga Raganų eglė. Tačiau Raganų eglės taip paprastai nepamatysime: nuo maršruto teks nuklysti maždaug 2,5 km į rytus. Tačiau tą padaryti verta, nes ši eglė – viena įspūdingiausių Lietuvoje. Jos kamienas 0,8 m aukštyje šakojasi net į 17 kamienų. Žmonės vis kartoja legendą, kad eglė taip keistai nuaugusi dėl to, jog kadaise pro čia jojęs Napoleonas nupjovęs jos viršūnę. Šis išskirtinis medis dar vadinamas Raganų šluota.
Vilkyškių (Raudondvario) piliakalnis
Grįžkime į pagrindinį kelią ir traukime toliau. Dešinėje kelio pusėje stūkso Vilkyškių (Raudondvario) piliakalnis, o jo buvimo vietą rodo šalikelėje stovintis ženklas. Piliakalnio link veda takelis, per patvenktą Apstės upelį pastatytas medinis lieptas. 2011 m. atliekant piliakalnio tvarkymo darbus jo papėdėje aptikta senovinės gyvenvietės pėdsakų: rasta I-X amžiaus keramikos dirbinių lygiu ir grublėtu paviršiumi.
Šereiklaukio dvarvietė
Tęskime kelionę pietų kryptimi vis artėdami prie Lietuvos pasienio. Nuvažiavę dar maždaug 3,5 km atsidursime Šereiklaukyje. Pasiekę T formos sankryžą sukime į kairę. Rytų kryptimi numynę 250 m apžiūrėkime Šereiklaukio dvarvietę. Nuo XVIII a. dvarą valdė Šionų šeima, o 1812 m. dvaras atiteko Tilžės apskrities vadovui Liudvikui Ferdinandui Dresleriui, kurio valdymo metais Šereiklaukis tapo riteriškuoju dvaru. Tuo metu dvaras labai išaugo: buvo pastatyti mūriniai pastatai, atnaujinti rūmai, parkas, pastatyta koplyčia, o į dvarą šeimininkai ir svečiai atvažiuodavo karietomis net 2,5 km ilgio liepų alėja. XX a. pradžioje šis dvaras, valdęs maždaug 2200 ha žemės, buvo didžiausias ir turtingiausias šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje.
Milžinkapis
Grįžkime į pagrindinį kelią, juo nuvažiavę kiek mažiau nei 200 m sukime į dešinę ir po poros minučių atsidursime Milžinkapio papėdėje. Milžinkapis – senovinis kapinynas, atskiroje kalvoje įrengtas piliakalnis, dar vadinamas Šereiklaukio II vardu. Rytinėje piliakalnio papėdėje rasta gyvenvietė, datuojama I tūkst. vid. – XIII a. 2001–2002 m. vykusių tyrinėjimų metu joje rasta ūkinių duobių, stulpaviečių, grublėtos ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų.
Nemuno senvagės ežerai
Grįžkime į 4229 kelią, juo išvažiuokime iš kaimo. Vieškeliu toliau keliaukime po Rambyno regioninį parką. Čia saugomas Nemuno žemupio kraštovaizdis su Ragainės vingio kilpoje esančiais senvagės ežerais: Bitežeriu, Juodežeriu, Merguva. Senvagės ežerai susidarė iš Nemuno žemupyje buvusių upės kilpų. Sustoję prie vieno iš šių ežerų galime išsimaudyti, pailsėti.
Bitėnai
Riedėdami toliau atsidursime Bitėnų kaime. Šį kaimą garsina su lietuviško žodžio draudimo istorija supažindinantis Martyno Jankaus muziejus. Martynas Jankus (1858–1946) – Mažosios Lietuvos krašto šviesuolis, tautinio sąjūdžio veikėjas, publicistas, vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Jo sodyboje 1892 m. buvo įrengta spaustuvė. Apie 1900 m. sodyboje pastatyta žibalu varoma spausdinimo mašina. Dabar atstatytoje spaustuvėje įsikūręs M. Jankaus muziejus. Muziejuje galima susipažinti su lietuviškos spaudos ir knygų leidėjo gyvenimu ir veikla, Pagėgių krašto istorija.
Užsukime ir į Rambyno regioniniame parke įrengtą gamtos pažinimo taką (ilgis – 1,5 km). Jis vingiuoja pro Bitėnų gandrų koloniją. Manoma, jog ši kolonija – didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Baltijos regione.
Rambyno kalnas
Privažiavę 4229 kelio ir Bitėnų gatvės sankryžą sukime į kairę ir numynę 1,3 km atsidursime Rambyno kalno papėdėje. Rambyno kalnas – legendomis ir padavimais apipinta ir gausaus turistų būrio kasmet sulaukianti vieta. Pasakojama, kad Rambyno kalną saugojęs pats Perkūnas ir deivė Laima, buvo įkurtas alkakalnis, kalną supo šventasis miškas. Pakeliui pravažiuosime Rambyno regioninio parko lankytojų centrą, kuriame mūsų laukia įdomi ekspozicija, pristatanti Mažosios Lietuvos etnoregiono gamtos ir kultūros paveldą.
Ineta Žukauskaitė
