SKIRTA PASAULINĖS SPAUDOS LAISVĖS IR SPAUDOS ATGAVIMO, KALBOS IR KNYGOS DIENOMS PAMINĖTI
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apie raidę ė parašyta, kad ši naudojama „šaukimui, nupeikimui ir nusistebėjimui reikšti“. O juk galėtų (net privalėtų) būti įrašyta ir dar viena reikšmė – išreikšti pasididžiavimą ir džiaugsmą lietuvių kalba. Ypač po šių metų pradžios išskirtinio įvykio – Kaune studentų skvere užbaigus skulptoriaus Tado Vosyliaus darbą „Taškas“ – atidengus skulptūrą raidei Ė.
Vienintelei tokiai raidei tarp septynių tūkstančių kalbų ir dialektų. Tai tarsi kuklus priminimas, kokia yra išskirtinė lietuvių kalba, kaip ją reikia saugoti, kiek daug mūsų kalbos žodžių turi raidę ė (dalis jų mažais taškeliais prisiglaudė prie net 4 tonas sveriančio taško).
Galime neabejoti, kad šiemet pati didžiausia dovana mūsų kalbai Tarptautinės gimtosios kalbos, Lietuvių kalbos ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienų proga yra būtent ta raidei skirta skulptūra. Bet juk ne dovanos didumas svarbiausia. Juk visi pagal galimybes, net kasdien įprastai vartodami savo kalbą, išsaugojame ir naujais žodžiais kuriame mūsų lietuvių kalbą.
Tautos ir kalbos istorijoje yra svarbi viena data, kurią būtina atsiminti ir kuri padėjo tašką vykdytai lietuvių kalbos priespaudai. 1904 metų gegužės 7-oji – išskirtinė diena lietuvybei. Tąkart, aktyviai reikalaujant visuomenei, buvo panaikintas Rusijos draudimas spausdinti lietuvišką spaudą ir rašyti lietuviškai. Iki tol Lietuvą okupavusi rusų carinė valdžia itin uoliai siekė įteisinti Lietuvoje kirilicą. O po 1863–1864 m. sukilimo – Laisvės reikalaujančių kovų Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – carinė rusų valdžia dar keturiasdešimt metų su žiauriomis represijomis naikino esminius tautiškumo bruožus – knygų ir spaudos nacionalinėmis kalbomis leidybą bei laisvą žodį. Tą spaudimą patyrė ne tik lietuviai, bet ir gudai bei ukrainiečiai. Taigi, šiandien turime džiaugtis, kad jau 120 metų gyvename be „graždankos“, to keisto rašto: žodžiai lietuviški, o raidės tai rusų kalbos!
Pagalvokime – o jeigu tas lietuviško žodžio draudimas nebūtų buvęs panaikintas, jeigu dėl lietuviškos knygos būtų reikėję kalėti kalėjime ar tekę kęsti kančias Sibire? Kaip tuomet žmonijos istorija būtų sudėliojusi lietuvių tautos ir mūsų kalbos likimą? Kaip būtume išsaugoję savo kalbą? Visi gerai žinome, kokia baltų protėvių žemėje – dabartiniame kaimyniniame Karaliaučiaus krašte – vietinių kalbų istorija. Šimtmečiais ten gyveno žmonės, kalbėję prūsiškai, vokiškai, lenkiškai, jidiš, lietuviškai. Rusams Lietuvoje uždraudus lietuvišką raštą ir spaudą, Karaliaučiaus krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Lietuvos atvykę lietuviai spaustuvėse spausdino daugybę lietuviškų knygų, laikraščių, žurnalų ir juos gabeno į mūsų okupuotą šalį. O šie laikai kartoja tą baisią lemtį jau Karaliaučiaus lietuviams.
Nepraėjus nė pusšimčiui metų po Lietuvoje panaikinto spaudos draudimo, iškart po Antrojo pasaulinio karo, sovietai atsikraustė ir pradėjo šeimininkauti svetimame jiems Karaliaučiaus krašte, o buvę vietiniai gyventojai buvo priversti bėgti iš savo gimtųjų vietų į Lietuvą, Latviją, Lenkiją, Vokietiją… Naujieji „šeimininkai“ greitai sunaikino vietos kultūrinį paveldą, įtvirtino savo gyvenimo būdą ir vienintelę vartotiną kalbą.
Žinoma, buvo ir gražus etapas, kai, suirus sovietinei sąjungai, prieš 30 metų Karaliaučiaus krašto lietuviai ėmė atkurti lietuviškas parapijas, steigti bendruomenes, sekmadienines lietuvių mokyklas ar rusiškose mokyklose savo vaikus leisti į lietuvių kalbos mokymo būrelius, atidaryti bibliotekas, burti meno kolektyvus.
Nuoširdžiai tuomet Jurbarko krašto gyventojai rėmė tautiečius knygomis ir žurnalais, Švietimo skyriaus darbuotojai su mokyklų bendruomenėmis rinko dovanas, kūrė laiškus, lankė lietuvių šeimas. Jurbarko rajono savivaldybė Karaliaučiuje ir Ragainėje dirbantiems dviem lietuvių kalbos mokytojams mokėjo net atlyginimą (vėliau tą kilnią misiją perėmė Švietimo ir mokslo ministerija) ir finansiškai rėmė mokytojų ir mokinių (neišskiriant tautybės) atvykimą į Jurbarką. Bet per paskutiniuosius du dešimtmečius situacija labai greitai pasikeitė į blogąją pusę. Neliko oficialios vietos lietuvių kalbai ir kultūrai, tautiečiai buvo priversti arba kraustytis į Lietuvą, arba pritapti prie vyraujančios kalbos ir tradicijų. Deja, tarp ten gyvenančių mūsiškių jau yra ir tokių, kurie stipriai paveikti rusiškos propagandos ir beveik praradę lietuvybės dvasią.
2024 m. balandžio 6 d. ilgametis Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis LRT radijo laidoje „10–12“ konstatavo, kad lietuvių situacija Karaliaučiaus krašte itin sudėtinga: lietuviu būti pavojinga, dar iki karo Ukrainoje Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė prievarta išregistruota Justicijos valdybos teikimu, priverstinai uždaryta lietuvių kalbos mokytojų asociacija, lietuviškos organizacijos yra už įstatymo ribų, išdraskyti meno kolektyvai… ir „viskas yra sekama“.
Panaši skaudi draudimų ir naikinimo istorija kartojasi rusų okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Tikėkimės, kad ukrainiečiai sugebės išsaugoti savo tapatybę, kurios viena iš svarbiausių dalių – ukrainiečių kalba.
Gimtosios kalbos saugojimas ir vartojimas yra žmogaus prigimtinė privilegija ir pareiga. Kiekviena kalba yra reikalinga ir svarbi. Ir niekas neturi teisės varžyti ar drausti kalbos, nesvarbu, ar ja kalba šimtas, milijonas, ar dešimtys milijonų žmonių. Ir niekas neturi uždrausti spaudos gimtąja kalba leidimo ir teisingos informacijos paskelbimo laisvės.
Gegužės 3-ąją minima Pasaulinė spaudos laisvės diena. Ne veltui – nes nemažai šalių dar yra priverstos skaityti tik tai, kas patinka tik valdžiai, ką nurodo saugumo ar kokios kitos specialiosios tarnybos. Galime didžiuotis, kad mūsų Lietuvos, o drauge ir Jurbarko krašto, žiniasklaida turi didžiulę laisvę ir erdvę rašyti.
Žinoma, mūsų tautai itin reikšminga būtent gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ją minėdami, patvirtiname, kad mes kalbame ir rašome lietuviškai, kad mūsų kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų šeimoje, kad joje vartojama unikali, išskirtinė raidė ė. Pirmą kartą ją pavartojo 1653 m. Danielius Kleinas pirmojoje lietuviškoje gramatikoje. Deja, kai kas beskubėdamas rašytinėje kalboje (ypač žinutėse) pamiršta padėti tą tašką. Bet, jeigu reikia tą žodį ištarti, visada išgirsime tą ė. Todėl Kaune pastatyta skulptūra – tai simbolinis priminimas nepamiršti visų lietuviškų raidžių taškelių ir varnelių, nes tai ir sukuria mūsų kalbos unikalumą. Skulptūra „Taškas“ užpildyta lietuviškais žodžiais, kuriuose yra ė raidės. Ant skulptūros galima išvysti gražius ir prasmingus lietuviškus žodžius: garbė, gyvybė, laimė, laisvė, meilė, raidė, saulė, sėkmė, šlovė, tėvynė, vienybė, žemė…
Suskaičiuokime – tai kiek būtent šiame tekste tų ė yra? Kompiuteris nurodė net 112. Ė…, nemažai! Tad džiaukimės ta mūsų išskirtinąja ė ir kitomis lietuvių kalbos raidėmis bei žodžiais, tarmėmis ir šnektomis. Gegužės 3-ąją ir 7-ąją pamąstykime apie prieš 120 metų atgautą teisę laisvai vartoti savo gimtąją kalbą bei raštą. Ir pasiryžkime stengtis dėl trijų dalykų: kad nepamirštume lietuvių kalbos unikalumą parodančių raidžių taškelių ir varnelių, kad kitos kalbos pamažu neišstumtų mūsiškės iš kasdieninės vartosenos ir kad Lietuvos žemėje neatsirastų tokių, kurie prievarta naikintų mūsų gimtąją kalbą ir verstų naudoti svetimą. Tvirtai įtikėkime, kad ne vien tik inovacijomis, bet ir savitumu pasauliui galime būti įdomūs.
