Viceministro tvirtinimu, šiuo metu daugiau kaip 30 proc., arba apie 1,3 mln., lietuvių gyvena užsienyje, o priskaičiavus per keletą ankstesnių praėjusio šimtmečio emigracijų vykusiuosius, per kelias jų palikuonių kartas, lietuviškų šaknų turinčiųjų susidarytų apie 6–7 milijonus.
Tai, pasak viceministro, didžiulis potencialas, todėl būtina sutelkti pastangas kuo daugiau emigrantų susigrąžinti. Būtina analizuoti regionines problemas, kurios padeda, o kurios trukdo sugrįžti į tėvynę.
Diasporos ir
valstybės ryšys
Vienas džiuginančių faktų, kad šiuo metu daugiau lietuvių sugrįžta, negu emigruoja. Vertinant diasporos potencialą, siekiama jos ryšį su Lietuva stiprinti. Šiuo tikslu dar 2012 m. URM sukurta užsienio lietuvių įtraukimo į valstybės gyvenimą programa, galiojusi iki 2021 metų. Tų metų pabaigoje, siekiant išplėsti ir stiprinti valstybės ir diasporos ryšį, skatinti tautinės tapatybės ir lietuvybės užsienyje išsaugojimą ir puoselėjimą, sudaryti geresnes sąlygas grįžti, patvirtintos naujos Lietuvos diasporos politikos gairės „Globali Lietuva“ 2022–2030 metams. Kartu sudaromas trejų metų veiksmų planas, kuris, atsižvelgus į kilusias naujas problemas, kasmet atnaujinamas. Dabar numatytą veiksmų 2024–2026 metais planą įgyvendina 33 valstybės institucijos ir 42 savivaldybės, o plano vykdymą koordinuoja URM.
Didėja regionų svarba
Skatinant sugrįžti emigrantus ypač ryškėja regionų svarba, nes žmonės grįžta ne apskritai į Lietuvą, o į konkrečią vietovę, dažnai ten, iš kur yra kilę. Todėl ne tik nuo konkrečios savivaldybės, bet ir nuo regiono patrauklumo, nuo konkrečių sąlygų priklauso ir ketinančiųjų sugrįžti apsisprendimas. Būtent tokią mintį ir pabrėžė Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Jam pritarė Tauragės rajono savivaldybės meras D. Kaminskas, pats kurį laiką gyvenęs užsienyje.
Per Tauragės regiono vadovų ir užsienio reikalų viceministro E. Meilūno ir Globalios Lietuvos departamento Grįžimo į Lietuvą skyriaus vedėjo Tado Kubiliaus pokalbį išryškintos veiklos kryptys, galinčios paskatinti emigrantus sugrįžti.
Regionai ir jų savivaldybės, skatindamos emigrantus sugrįžti, pasak merų, turėtų remtis konkrečiais darbais. Pirmiausia – sugrįžusiųjų galimybė įsidarbinti su artimu užsienyje gautu atlyginimu, palankesnės gyvenimo ir nuosavo verslo įsteigimo, nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygos.
Kita būtina sąlyga – vaikų mokslai, nes vaikai dažnai silpnai moka lietuvių kalbą, todėl jų priėmimą į mokyklas būtina spręsti lanksčiai – priimti ne nuo rugsėjo pirmosios, o nors ir viduryje mokslo metų, tada, kai atvyksta į Lietuvą. Savivaldybės mokykloms, kuriose yra tokių mokinių, turėtų numatyti tikslinį finansavimą, skirtą papildomai juos mokyti lietuvių kalbos.
Rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Aušra Baliukynaitė paminėjo, kad rajone turime devyniolika vaikų, su tėvais sugrįžusių iš Olandijos, Švedijos ir kitų šalių. Trys parvykusieji emigrantai dirba mokytojais. Anksčiau jų profesija buvo kitokia, tačiau persikvalifikavo ir sėkmingai dirba švietimo sistemoje.
Nuolatinis ryšys – paskata sugrįžti
Parvykusios šeimos dažnai būna mišrios, todėl leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas neturėtų būti apipintas biurokratiniais reikalavimais. Pasak užsienio reikalų viceministro, ir savivaldybės, ir valstybės institucijos apsisprendusiems sugrįžti turi padėti išspręsti natūralius iššūkius.
Emigracija dažnai prasideda nuo vieno kurio nors šeimos nario išvykimo. Įsitvirtinus vienam, vėliau paprastai išvyksta ir šeima. Jeigu bus prarastas ryšys, vargu ar tokia šeima vėliau pasiryš sugrįžti. Pasak viceministro, užsienyje veikia 246 lituanistinės mokyklos, todėl mūsiškės su jomis turėtų užmegzti ir palaikyti glaudesnius ryšius. Dabar tokius ryšius palaiko 42-jų šalies savivaldybių mokyklos. Jeigu kuri nors mokykla nuspręstų užmegzti tokį ryšį, URM Globalios Lietuvos departamentas padėtų surasti kontaktų.
Nuolatinis ryšys su tėvyne padeda lengviau apsispręsti sugrįžti, nes, kaip rodo emigrantų praktika, svetur niekuomet nebūsi savas – taip ir liksi emigrantu. Pasak Tauragės rajono savivaldybės mero D. Kaminsko, be nuolatinio ryšio su diaspora palaikymo, būtina kurti regioninę politiką ir infrastruktūrą, svarbu nepraleisti momento. Jeigu į savivaldybę kreipiasi ketinantis sugrįžti, jam reikia padėti išspręsti ir paaiškinti mokesčių, „Sodros“, visas, net pačias paprasčiausias, gyvenimo problemas. Jeigu nebus pagalbos, tokį sprendimą priimti bus žymiai sunkiau.
Savivaldybės, stiprindamos ryšį su diaspora, turėtų rengti kraštiečių suvažiavimus, ką ir daro Pagėgių savivaldybė, ir vaikų bei jaunimo vasaros stovyklas, kuriose su Lietuva artimiau susipažintų emigrantų vaikai. Kai jie užauga, paprastai ima ieškoti savo istorinių šaknų. O tai nemaža paskata tokiam jaunimui tolesnį gyvenimą susieti su Lietuva. „Todėl būtent savivaldybių ir regioninė politika šiuo klausimu turėtų būti aktyvesnė, o mums naudinga išgirsti vietines, konkrečių savivaldybių, problemas, gražių pavyzdžių mes turime“, – sakė viceministras E. Meilūnas.
Sėkmės pavyzdžiai
Tokių pavyzdžių yra ir Jurbarke. Vienas jų – UAB „Scanstatyba“, kurią įkūrė du Norvegijoje dirbę Mantas Špigelskis ir Ramūnas Patašius. Sugrįžę įkūrė ir sėkmingai išplėtojo karkasinių namų gamybos ir statybos verslą.
O ta istorija – atkakliu darbu paremta. Dirbę Norvegijoje ir įgiję karkasinių namų statybos patirties, pradėjus verslui buksuoti svečioje šalyje, sugrįžo į Jurbarką, čia išplėtojo ir jau gana ilgą laiką sėkmingai vykdo savo veiklą.
Sudėtingą, maždaug dvidešimties metų gyvenimo emigracijoje istoriją, papasakojo į tėviškę Girdžių seniūnijos Jokūbaičių II kaime sugrįžusi Ramunė Farnan (Liorencaitė). Jos mišri šeima, išbandžiusi įvairius, daugiausia viešojo maitinimo, verslus, nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir čia pradėti visai naują verslą.
Su kokiais iššūkiais jos šeima susidūrė, kokias problemas dabar sprendžia, ko trūksta Lietuvai ir kas padeda, kad emigrantų sugrįžimas paspartėtų? Ypač, pasak R. Farnan, svarbu, kad sugrįžusiųjų vaikai, net ir būdami užsienio šalies piliečiais, kaip jos vyriausioji dukra, galėtų kaip Lietuvos piliečiai studijuoti mūsų aukštosiose mokyklose, o ne pagal užsieniečiams taikomas sąlygas, priverčiančias vėl išvykti iš Lietuvos. O juk būtent jaunimą reikėtų pritraukti ir įtvirtinti Lietuvoje, nes mūsų universitetai jau niekuo nenusileidžia užsieniniams. „Pagaliau Lietuva – senstanti šalis, mirštamumas gerokai didesnis už gimstamumą, šeimos mažos, tad pritraukti ir įtvirtinti jaunimą turėtų būti valstybinis uždavinys, mums reikia jaunų šeimų“, – sakė R. Farnan.
Šiuo metu daugelį nuo parvykimo į Lietuvą sulaiko karas Ukrainoje, kurį Vakaruose daugelis paprastų žmonių suvokia kaip karą mūsų regione arba labai arti jo. Kita problema, Lietuvos žvyrkeliai. Mat daugelis, kaip ir ji, norėtų sugrįžti ir įsikurti gimtose vietose. Tačiau, jeigu tai yra kaimas be asfaltuoto kelio, vargu ar kas pasiryš ten apsigyventi.
Pasak užsienio reikalų viceministro E. Meilūno, tokie susitikimai vietose ministerijai padeda geriau išsiaiškinti problemas, kurių vienas, geriau padirbėjus, galima išspręsti, kitos, deja, yra objektyvios, ir joms išspręsti reikia ir laiko, ir didžiulių lėšų. „Jeigu Lietuva 1940 metais nebūtų okupuota, o būtų galėjusi vystytis kaip normali valstybė, šiandien apie tai kalbėti nereikėtų. Iš mūsų atimta apie penkiasdešimt metų normalaus vystymosi“, – sakė viceministras, akcentuodamas, kad Lietuva tampa vis patrauklesnė sugrįžti mūsų emigrantams. Didėja savivaldybių ir regionų svarba palaikyti nuolatinius ryšius su diaspora, o sugrįžusiems kraštiečiams padėti išspręsti darbo, įsikūrimo ir kitas svarbiausias problemas.
