Prie Škaplierinės atlaidų Eržvilke šliejasi ir bendruomenės šventė, ir kultūriniai renginiai. Jurbarko viešosios bibliotekos Eržvilko padalinys šiemet vykdė projektą „Eržvilkaičio knygnešių jomarkinės“, kurio baigiamasis akcentas – liepos 19-osios vakaras, skirtas krašto šviesuoliui Algimantui Striaukui atminti.
Ne tik už „Bandoniją“
Škaplierinės atlaidų išvakarėse Eržvilke buvo atidengtas suolelis šio krašto šviesuoliui Algimantui Striaukui atminti ir pristatyta paroda. Tai Eržvilko miestelio bibliotekos vykdyto projekto „Eržvilkaičio knygnešių jomarkinės“ baigiamasis renginys.
Pagal tą patį Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą vyko bent keli renginiai. Spaudos atgavimo dieną, gegužės 7-ąją, prie lauko bibliotekėlės surengta akcija „Skaityk, kiek telpa“ ir susitikimas su rašytoja Kotryna Zyle. Gegužės 27 d. susitikimas ir kūrybinės dirbtuvės su knygų iliustratore Aušra Kiudulaite vyko Eržvilko ir Šimkaičių bibliotekoje.
Trečiasis renginys sutraukė ypač daug eržvilkiškių, daugelis jų A. Striauką pažinojo ir prisimena. Susirinkusieji apžiūrėjo parodą, dalijosi prisiminimais ir fotografavosi susėdę ant naujojo vardinio suolelio.
Projekto „Eržvilkaičio knygnešių jomarkinės“ autorė ir įgyvendintoja bibliotekininkė Nijolė Berulienė sakė, kad Eržvilkas Striaukui dėkingas už daug ką: „Jis įkūrė mūsų garsiąją „Bandoniją“, mokyklos muziejų, jis buvo kultūros darbuotojas, kraštotyrininkas, gidas, chorvedys, dainininkas, bažnyčios giedorius, tradicinės kultūros puoselėtojas, kultūros vertybių saugotojas, medžio drožėjas, metalo apdirbėjas, ūkininkas, galiausiai dviejų dukterų tėvas, geras žmogus, kurį kiti mylėjo ir gerbė bei kuris geru žodžiu prisimenamas iki šiol. Algimantas – tikras mūsų miestelio šviesuolis.“
Prisiminimais apie A. Striauką renginyje dalijosi buvusi Eržvilko gimnazijos direktorė Birutė Genienė, mokytoja Albina Tamošaitienė, perskaityti kraštiečio rašytojo Vytauto Martinkaus, kuris buvo Striauko mokinys, atsiųsti prisiminimai.
„Apie savo senelį atsiminimais pasidalijo anūkas Emilis Kazlauskas, dalyvavo ir jo mama, vyriausia Striaukų dukra Onutė, ir jų proanūkis. Iš Algimanto artimųjų Eržvilke gyvena tik jo žmona Elytė Striaukienė, sulaukusi garbingo 95 m. amžiaus, irgi buvusi mokytoja, irgi šviesuolė, už nuopelnus mūsų kraštui apdovanota „Eržvilko spinduliu“, – pasakojo N. Berulienė.
Tautodailininko Juozo Videikos išdrožtas suolelis stovi šalia kitų dviejų: vienas jų dedikuotas rašytojui V. Martinkui, kitas „Eržvilko bandonijai“ – suolelio atidengimo renginyje irgi skambėjo šio A. Striauko suburto ansamblio melodijos.
Savo krašto žmonėms
Striaukas gimė Čepaičių k. greta Eržvilko 1928 m. balandžio 23 d. – per Jurgines, tad gavo dar ir Jurgio vardą, nors visų vadintas Algimantu. Visas jo gyvenimas susijęs su šiuo kraštu, kur skleidėsi jo talentai ir meilė žmonėms.
Daugiau nei 40 metų A. Striaukas dirbo mokytoju – iš pašaukimo, vadovaudamasis credo: nedaryti niekam blogo, būti savimi, neskubėti gyventi. „Mokytojas turi mylėti savo vaikus, jų tėvus, būti tikintis, mėgti darbą, dainuoti, kalbėti aiškiai, būti fiziškai stiprus, sukurti darnią šeimą, negerti svaigalų, nerūkyti“, – yra sakęs Algimantas. Jis neabejojo savo pasirinkimu.
A. Striaukas, kartu su mokytoju Alfonsu Petraičiu, 1962 m. mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų, buvo Eržvilke surengtos mokslinės-kraštotyrinės ekspedicijos konsultantas, jo dėka 1970 m. išleista knyga apie Eržvilką. Užrašė mokyklos istoriją, rinko medžiagą apie Eržvilko muzikantus.
A. Striaukas yra garsiojo ansamblio „Eržvilko bandonija“ įkūrėjas. Ansamblis gyvuoja nuo 1976 m., o 2012 m. birželio 16 d. Eržvilke surengtas pirmasis respublikinis bandonininkų festivalis, ir ansamblio įkūrėjas bei muzikantai Antanas Janušas, Petras Petraitis, Stanislovas Sabonaitis apdovanoti Jurbarko r. savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.
Jis buvo ir tradicijų gaivintojas, puoselėtojas bei auksarankis amatininkas. Jo kalvystės darbai demonstruoti parodose Vilniuje, Jurbarke, Eržvilke. Kaimynams jis dovanodavo savo išdrožtas lazdas, o viena – keturbriaunė – ypač pagarsėjusi, nes joje išdrožė savo biografiją. Striaukų namuose iki šiol gyvena Algimanto sumeistrauti kryželiai, kėdės, suoliukas, medinė pašto dėžutė prie lauko durų…
Algimantas buvo ir talentingas chorvedys, muzikantas, turėjo puikų balsą. Iki šiol eržvilkiškiai prisimena jo ir Benedikto Toliušio duetą. Galingas, gražus balsas galėjo papuošti ir profesionalių atlikėjų scenas, bet Algimantas jį skyrė savo žmonių džiaugsmui ir Dievo garbei – dainavo su bandonijų ansambliu, giedojo bažnyčios chore, yra apgiedojęs daugumą Eržvilko mirusiųjų.
Pasižymėjo Algimantas ir puikia iškalba, dažnai buvo kviečiamas piršliauti vestuvėse, yra supiršęs ne vieną porą. Ir pats turėjo darnią šeimą, su žmona Elena užaugino dvi dukras.
Striaukas mirė 2012 m. gruodžio 21 d., palaidotas Eržvilko kapinėse.
O prie gimnazijos tebežaliuoja jo kartu su kolegomis sodintas ąžuolas, 1989-aisiais, išlydint Algimantą į užtarnautą poilsį. Miestelyje stovi eržilo ir vilko skulptūra, apie kokią svajojo ir Algimantas, išpopuliarinęs legendą apie Eržvilko pavadinimo kilmę.
Susitikus – pasikalbėti
Po iškilmių prie bibliotekos – tradiciniai naktiniai skaitymai Švento Jurgio bažnyčioje, dalyvaujant aktoriams Kristinai Kazlauskaitei ir Sauliui Bareikiui, paskui – kraštiečių agapė šventoriuje.
Ir Algimantas Striaukas mėgo eržvilkiškių suėjimus, o per Škaplierinę turėjo tradiciją susitikti su klasės draugais. Susitikus visada būna apie ką pasikalbėti. Čia noriu papasakoti, ką, susitikusios feisbuke, apie Algimantą Striauką pasikalbėjo dvi eržvilkiškės.
Irena Viliušienė: „Rodos, ir dabar matau jį, pagarbiai kalbinantį, palydintį įdomiais posakiais. „Dvilinks tvirčiau“, – sakydavo, kai antrąkart susitikę pasisveikiname.“
„Susitinki Striauką, pasisveikini, o jis ir klausia: o kai tetis laikos (draugai buvo). Ne tėtis, ne tėvelis, bet tetis“, – tęsia Audronė Juškytė-Bakšienė.
„Mokytojas Algimantas išpopuliarino Eržvilke mano tečio sukurtus Kryžiaus kelio apmąstymus už mirusius. Kai žmonės nueidavo jo prašyti giedoti, Algimantas sakydavo: „O jūs nueikit pas vaistininkę, ji skaito savo tečio sukurtas kryžiaus kelių maldas. Tai žmonės ir eidavo. A. Striaukas buvo Eržvilko autoritetas. Ir taip aš patekau į tuos minėjimus, giedojimus. Taip liko daug brangių prisiminimų Eržvilke…, – vėl pasakoja Irena Viliušienė. – Arba ateidavo pas mus į namus. Jau buvo gimęs sūnus Tomas, tai Algimantas klausia: „Ar vaiks ramus?“ Sakau: taip, tai jis atsako: „Tetis durų kojom nedarinėja, užtai ir vaiks ramus.“
Toks pokalbis juk ir reiškia, kad žmogus, nors miręs, bet – kaip gyvas.
