Tarptautiniame festivalyje „Besišypsantis vaikas 2015 Stambulas“ Lietuvai atstovavo jurbarkiečiai. Muzikos mokytojos Aušros Masteikaitės Mičulės suburtas vaikų ir mamų ansamblis pristatė lietuvišką muziką, o Viktorija Danisevičienė, asociacijos „Spina Bifida ir Hidrocefalija“ Lietuvoje viena įkūrėjų, pasakojo apie neįgaliųjų integraciją mūsų šalyje ir domėjosi kitų šalių patirtimi.
„Visko pradžia – Elena. Štai ji kalba telefonu ir sako: alio, Turkija, aš atvažiuoju!“ – sako A. Masteikaitė Mičulė rodydama mergaitės su mobiliuoju rankose nuotrauką. Devynmetė Elena niekada nevaikščiojo, bet jos vaikystė niekuo nesiskiria nuo bendraamžių: lankydama darželį kartu su kitais vaikais ji šoko, dainavo, vaidino ir keliavo, dabar kasryt eina į mokyklą, o pas mokytoją Aušrą mokosi kankliuoti ir dainuoti.
Festivalis „Besišypsantis vaikas“ Stambule šiemet buvo jau devintasis, jį rengia Turkijos asociacija, vienijanti žmones su negalia – ir vaikus, ir suaugusiuosius. Panašiai asociacijai Lietuvoje priklauso ir Elena. „Spina Bifida ir Hidrocefalija“ vienija įgimta stuburo smegenų išvarža sergančius žmones ir jų artimuosius, padeda integruotis į visuomenę, skatina savarankišką ir visavertį gyvenimą. Viena asociacijos įkūrėjų – Elenos mama Viktorija Danisevičienė.
„Pakvietimą turkai atsiuntė Lietuvos menų terapijos centrui, jie paskleidė informaciją, o mes ją susiradome. Turėjome labai greitai paruošti meninę programą ir išsiųsti organizatoriams, tada laukėme atsakymo, ar būsime pakviesti. Ir mes patekome! Į festivalį kviečiamos skirtingos šalys tik po vieną kartą. Šiemet, be mūsų, dar dalyvavo Rusija, Gruzija, Azerbaidžanas, Marokas, Bosnija ir Hercogovina, Kipras, Kosovas“, – pasakojo V. Danisevičienė.
Kelionė į Turkiją, pasak mokytojos A. Masteikaitės Mičulės, buvo proga atkurti kadaise Jurbarko kultūros centre gyvavusią „Pasagėlę“. Grupėje muzikavo penki vaikai: E. Danisevičiūtė, Saulė Griškutė, Mantas Česnakas, Austėja Tenikaitytė, Aurelijus Nielsen ir Aurelijaus mama Andžela. Saulės ir Manto mamos buvo lietuvių grupės vėliavnešės. „Pasagėlė“ dainavo folkloro dainas, grojo, o lietuvių šokius bandė šokti ir kitų tautų atstovai.
Festivalyje „Besišypsantis vaikas“ vyko ir konferencija apie neįgaliųjų integraciją. V. Danisevičienė pristatė tris Lietuvoje vykdomus projektus: labdaros ir paramos fondą „Algojimas“, Jurbarko LIONS klubo kuriamą neįgaliųjų parką bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikiantį socialinį taksi.
„Kodėl būtent šiuos? Mūsų dar jauna asociacija su „Algojimu“ jau susidūrėme – jie vykdo projektus, padeda neįgalius vaikus auginančioms šeimoms ir keičia visuomenės požiūrį į negalią. LIONS klubui priklauso mano vyras Saulius – lioniečiai Jurbarke kuria parką su laisvalaikio įrenginiais ir atrakcionais neįgaliesiems, jau parengtas projektas, renkamos aukos. O socialinis taksi – tiesiog įdomus ir reikalingas projektas, kurį vykdo savanoriai“, – paaiškino Viktorija.
Moteris pasakojo, kad labai įdomi Turkijos patirtis. Turkijoje daug gyventojų, vien Stambule – 13 milijonų, ir neįgaliųjų labai daug. Turtingiausios verslo kompanijos remia neįgaliųjų asociacijas, o jos vykdo įdomių projektų. „Ten yra tokios socialiai atsakingos šeimos – jos neįgalų narį turinčioms šeimoms padeda ne tik pinigais. Pavyzdžiui, suorganizuoja kelionę, nuveža apsipirkti, pakeičia tėvus, prižiūrinčius neįgalų vaiką, ir kita. Tokių šeimų labai daug, ir labai daug savanorių, kurie teikia pagalbą neįgaliesiems. Festivalyje buvo 300 dalyvių ir 56 savanoriai“, – pasakoja V. Danisevičienė.
Penkias dienas, pasak Viktorijos, visa delegacija gyveno neįgalių žmonių ritmu – jis kitoks nei sveikųjų, bet pritaikytoje aplinkoje žmogui su vežimėliu nesudėtinga būti savarankiškam. „Visų šalių grupės buvo mišrios, kai kuriose daugumą sudarė neįgalieji. Ir pamatėme, kad jie gali puikiai integruotis į gyvenimą. Mus visus kartu vežiojo į ekskursijas po miestą, pramogavome dinozaurų ir atrakcionų parkuose. Stambule buvo pats tulpių žydėjimas. Organizatoriai buvo labai gerai pasiruošę priimti neįgaliuosius, ir apskritai Turkijoje aplinka jiems labai pritaikyta“, – pasakojo jurbarkietė.
Kartu su Elena muzikavusiems vaikams šis festivalis Turkijoje irgi buvo labai svarbi patirtis. „Prašiau mamas nuteikti vaikus, nes žinau, kad ne tik jiems, bet ir suaugusiesiems kartai būna sunku priimti neįgalų žmogų. Vaikai viską supranta, kai jiems paaiškini“, – įsitikinusi Viktorija, o Aušra patikino, kad šitie vaikai jau seniai kartu mokosi muzikos ir gražiai bendrauja.
Kelionės organizatorės džiaugėsi, kad vaikai buvo drąsūs ir su visais mielai bendravo. Aurelijus ir Austėja sugebėjo susikalbėti angliškai. Puikiai ritmą jaučiančiam Mantui artimos pasirodė marokiečių ir kitų tautų melodijos. Šviesiaplaukė lietuvaitė Saulė traukė visų žvilgsnius ir festivalio dalyvių buvo, tiesiogine prasme, nučiupinėta. Nors nuovargio buvo, kai visa kompanija jau sėdėjo lėktuve skristi namo, Auriukas pareiškė, kad pasaka baigėsi.
Į tą pasaką jurbarkiečių grupei reikėjo tik nuskristi, visas kitas išlaidas padengė festivalio organizatoriai. „Kelionę finansiškai parėmė bendrovė „Manvesta“, optika „Solregis“ ir verslininkas Daivaras Rybakovas – ačiū jiems. Ir dar labai dėkojame Vadžgirio folkloro ansambliui „Šebukai“, paskolinusiam vaikams tautinius rūbus, gražiai pasipuošę atstovavome Lietuvai“, – sakė kelionės organizatorės.
„Tiesiog pasitaikė proga ir mes ją paėmėm, o sugrįžę norim atkreipti visuomenės dėmesį ir įkvėpti drąsos: niekada nežinia, koks vaikelis ateis į pasaulį ar kas jam nutiks augant. Viską, ką likimas duoda, reikia priimti drąsiai ir drąsiai gyventi. Turim šypsotis vienas kitam ir gyvenimui“, – sakė asociacijos „Spina Bifida ir Hidrocefalija“ įkūrėja V. Danisevičienė.
Drąsesnė iš Turkijos grįžo ir Elena. Jai paliko įspūdį tie daugybė žmonių ratukuose – einančių, šokančių, bendraujančių, viskuo besidominčių. Jau skrisdama namo Elena klausinėjo mamos, kada gi ta repeticija kultūros centre, o „Šypsenos“ jubiliejiniame koncerte šoko kartu su kitais šiuolaikinio šokio studijos šokėjais – salė plojo ir dovanojo jiems aibę šypsenų.
Danutė Karopčikienė
