Aštuoniasdešimtmetės skirsnemuniškės Anelės Bakšienės namuose kone kasdien skamba jauni balsai ir vaikiškas juokas.Erdvi Aneliukės virtuvė – tarsi seklyčia, kur kiekvienas kaimynas gali ateiti pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti ar paprašyti pagalbos. Dar nėra buvę, kad Anelė kam nors atsakytų, kurio nors nepavaišintų ar bėdoj nepriglaustų. Ne dėl to, kad daug turi, o kad moka dalytis savo laime, nors pati jos niekada nebuvo pertekusi.
Aneliukės virtuvėje šnypščia virdulys, kvepia kava, ant krosnies kunkuliuoja pyragaičių puodas. Dar ne taip seniai apie šią moterį, geriausią kaimo šeimininkę, sklido legendos – be jos neapsieidavo nė vienos vestuvės, krikštynos ar pakavonės, kaip buvo vadinamos laidotuvės. Ir dabar jos namai atviri visiems, o ant stalo niekada nepritrūksta vaišių.
„Nečėdiju – ką turiu, tą dedu. Jei iki šiol nieko neužgyvenau, tai ir dabar jau neužgyvensiu“, – juokiasi moteris, likimo apdovanota ne turtais, o jautria širdimi, linksmu būdu ir meile žmonėms.
Greičiausiai būtent dėl to į jos namus takus mina ne tik į anūkes Aneliukei tinkančios kaimo moterys, prie jos, tarsi prie medaus, lipte limpa ir jų vaikai. Ne skanėstai juos čia traukia, o močiutės pasakos, kurių niekur kitur neišgirsi ir jokiose knygose neperskaitysi. Tas „pasakas“ Anelė vadina gyvenimo patirtimi, kurioje ieško atsakymų į visus iškylančius klausimus. Ir randa, antraip ar turėtų ką pasakyti už save daug jaunesnėms, kur kas labiau mokytoms kaimo moterims?
Nuo vaikystės ji žinojo vieną viską apimančią tiesą – gyvenimo prasmė yra darbas. Niekas jai to neaiškino, kai vos sulaukusią šešerių mama išvarė ganyti žąsų. Dešimtmetė namuose jau dirbo visus suaugusiųjų darbus, o šešiolikos – bėgdavo į Skirsnemunės plytinę plytų „štabeliuoti“. Alga plytinėje nebloga buvo, daug moterų ten dirbo. Tokių piemenių kaip Anelė į darbą nepriimdavo, tačiau plytinės direktorius Vaičekauskas buvo giminė, pagailėjo našlaitės ir leido jai užsidirbti.
Darbo Anelė nebijojo. Nesunku jai buvo į vežimus rugių pėdus krauti ir su jaunesniu broliu iš miško malkas namo vežti. Bijodavo tik su pakrautu vežimu nuo stataus Mituvos kalno riedėti. Džiaugsmingai visus kvietimus į talkas priimdavo, nes jose susirinkdavo daug jaunimo ir dirbti būryje būdavo smagu.
Apie patalkius dabar legendos sklando, bet jie, pasak Anelės, niekada netapdavo pobūviais – nei stalai nuo valgių lūždavo, nei degtinė upeliais liedavosi. Pietums šeimininkė išvirdavo pieniškos makaronų sriubos, avienos arba pyragaičių, vakarienei – iškepdavo kugelio, padėdavo šaltienos.
„Jaunimas skubėdavo atsikelti nuo stalo – rūpėjo šokti, dainuoti, šposus krėsti, o ne pilvą prisikimšti ar šnapsą gerti. Nebuvo nei radijo, nei televizoriaus, bet smagiau gyvenom“, – prisimena Anelė.
Jei patalkyje ar vakaruškoje ilgiau užsibūdavo ar koks berniukas iki vartelių palydėdavo, saugodavosi, kad mama nepamatytų. Padorumo tada nepalyginamai daugiau buvo: jei vaikinas bučiuodavo, tai tik į žanduką. „O įsileisti klėtin nė minčių neturėjom“, – tikina Anelė.
Pasak jos, anuomet iki 25 metų niekas merga nelaikė, o į 18 metų piemenes bernai dar nė nežiūrėjo. Visuose trijuose Paantvardžiuose jaunimo buvo daug. Sekmadienį visi kartu į bažnyčią eidavo, būriu ir į vakaruškas ir gegužines traukdavo. Pasipuošti nebuvo kuo, tačiau merginoms netrūko išmonės – siūdavosi lininius sijonukus, iš ardytų knatų nėrė bliuzeles, batelius dantų milteliais balindavo.
Kai atsirado kartūniukų, laukiamiausi svečiai kiekvienoje sodyboje buvo kriaučiai Jakaičiai. Parsiveždavo juos ir jų siuvamąją arkliniu vežimu ir apgyvendindavo namuose – savaitei ar dviems, kol visus nuo galvos iki kojų apsiūs. Tada tai būdavo džiaugsmo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kriaučiai visas aplinkinių kaimų naujienas ir bernų šposus žinojo – kalbos nepritrūkdami iki išnaktų pasakodavo. Bet ir klausytojai dyki nesėdėdavo.
„Mama verpti arba plunksnas plėšyti užduodavo. Prikemša stiklinę žąsinių pūkų, atrodo, nedaug, o išsiverti – visas kalnas. Kol nesuplėšysi, iš vietos neatsikelsi“, – prisimena Anelė.
Kai kolūkiai kūrėsi, merginai buvo devyniolika. Gerai prisimena, kaip komsorgas per namus ėjo, turtą ir padargus surašinėjo, arklius atėmė. Aiškino, kad bus bendras ūkis, visi kartu dirbs, o ką uždirbs – gražiai pasidalys. Ir dalijosi. „Kolūkio turtas visų, visi ir nešdavosi. Vieni į kišenę dėdavosi, kiti arkliais, mašinom veždavo – kaip kuriam sąžinė leido“, – dar ir dabar baisisi Aneliukė.
Vaikystėje prie vargo pripratusi, „Žaibo“ kolūkyje ne tik visus darbus dirbo, bet ir į Krasnoznamenską šienauti plaukdavo. Susivarydavo į laivą avių, kiaulių būrį, atsivesdavo karvę, kad palapinėse gyvendami turėtų ką valgyti. Užliejamose pievose žolė kupetom žėlė – kol ją dalgiais nupjaudavo, grėbliais išvartydavo, į kupetas sudėdavo, į laivą suveždavo ir namo pargabendavo, smarkiai pavargdavo. Tačiau kad kas būtų skundęsis, jog sunku, Anelė nė karto negirdėjo.
Tik tuomet, kai ištekėjo, regis, ir vargai prasidėjo. Gal kad varu varoma, per ašaras kelio prie altoriaus nematydama už vyro ėjo, tai ir laimės su nemylimu nepatyrė, nors 17 metų kartu pragyveno ir keturis vaikus užaugino.
„Kad jaunystę man dabar kas grąžintų, žiūrėčiau tik, kad darbininkas būtų“, – jaunoms moterims sako Anelė, anksti našle likusi. Kito ji nebeieškojo – darbe užsimiršdavo, tik apie vaikus galvojo. O gyvenimą dainomis praskaidrindavo. Vaikystėje iš savų šokti ir dainuoti išmokusi, nuo 1968 metų Skirsnemunės moterų ansamblyje dainavo. Smagu buvo – ir per repeticijas, ir po koncertų, į kuriuos visada pilna salė susirinkdavo. Anelė tikina, kad žmonės tada kitokie buvo – ne vien savęs žiūrėjo, ne vien pinigus skaičiavo. Gaila, kad pradėję sau dirbti namuose užsidarė, nieko nebenori ir kitų žmonių nemato.
Dar ir dabar Aneliukė tikriausiai dainuotų, tik toli ir sunkiai pasiekiami jai tapo kultūros namai. O anuomet, atrodo, visur lengvai suspėdavo. Kolūkio fermos, mokyklos bendrabutis, kuriame dirbo aukle, namai, keturi vaikai, arai ir gyvuliai. Per dieną sukdavosi lyg voverė rate, kol jokių minčių galvoje nelikdavo. Neįtikėtina, iš kur ji tiek jėgų paimdavo, bet be Anelės nė vienos kaimo vestuvės, krikštynos, pakavonės neapsieidavo, kolūkio vakaronėms naktimis vaišes ruošdavo, per darbymetį kaimo valgykloje 120 talkininkų valgydindavo.
Iš kur visko išmoko? „Jokių puikių valgių neturėjom ir gaminti jų nemokėjau. Namuose prastai valgėm – per pasninką veždavom sėmenų aliejui spausti, pirkdavom blekinę dėžę dirbtinio medaus, žydai atgabendavo į namus pusbačkį silkių. Pusryčiams – vakarykštė sriuba, ant duonos mama plonai užbraukdavo kiaulinių taukų, pietums išvirdavo šutienės. Šventą dieną gaudavome kopūstų su mažu gabalėliu mėsos“, – prisimena Anelė, dar ir dabar mėgstanti su balta kava užkąsti storai taukais ar sviestu apteptos duonos.
Kalbos, kad riebus maistas kenkia sveikatai, pasak Anelės, vieni niekai – kai sveika siela, sveikas ir kūnas. Be akinių ji tebeskaito laikraščius ir knygas, žino, kas vyksta Lietuvoje ir kas darosi pasaulyje. Matyt, todėl niekas nėra girdėjęs ją kalbant apie ligas, vaistus, peikiant daktarus ar pensininkus skriaudžiančią valdžią.
Aneliukei visko užtenka, nes gyvenimas ją išmokė ne tik visų įmanomų darbų. Išmokė džiaugtis tuo, ką turi, ir tuo, ką gali duoti kitiems. Tik duodamas, o ne imdamas, gali tapti laimingu.
Daiva BARTKIENĖ
