Birželio 16 d. Jurbarko parodų ir koncertų salė skardėjo jaunais balsais – koncerte „Su daina į gyvenimą“ atsisveikinta su 14 Jurbarko kultūros centro jaunimo mišraus choro dainininkų – jie baigia gimnaziją, išvažiuoja studijuoti.
Nuo mažens
Jaunimo mišrus choras susibūrė tik 2016 m. rugsėjį, tačiau jame dalyvaujantys jaunuoliai dainuoja jau seniai. Didžioji dalis choristų atėjo iš Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos choro „Saulė“ ir Jurbarko kultūros centro vaikinų choro „Bildukas“. Jiems vadovauja Danutė Lapienė, su chorais dirbanti 40 metų, o vaikus dainuoti mokanti 27-erius. Dabar ji dar moko dainavimo choro „Bildukas“ berniukus ir Antano Sodeikos meno mokyklos choro mergaites.
Jaunimo mišriame chore dainuoja 56 jaunuoliai. „Jaunimas Jurbarke labai nori dainuoti. Visų norinčių nė negalėčiau priimti. Choristui reikalingi ir geri duomenys – balsas, klausa, muzikinio rašto išmanymas“, – tikina D. Lapienė. Ji pasidžiaugia, kad gana nesunkiai surenka dainininkus į vaikinų chorą. „Lengviau prisikalbinu dainuoti, nei kiti vadovai šokti“, – juokiasi chorvedė. Didžiųjų „bildų“, kaip juos vadina vadovė, yra 15, mažųjų – net 28. Nuo rudens mišrų chorą žada papildyti dar 6-7 vaikinai.
Nors chore vaikų netrūksta, atsisveikinimas su choristais D. Lapienei itin sunkus – išeina gražiausias ir tvirčiausias choro žiedas, vaikai, kuriuos ji užsiaugino nuo mažens. „Kačiušis, Griškus, Sutkus dainuoja nuo 2 klasės, Kulikauskas baigė choreografijos mokslus, bet po 9 klasės atėjo dainuoti pas mane. Merginos taip pat augo mano akyse“, – ašaras braukia D. Lapienė.
Vadovė negaili gražių žodžių išeinantiesiems: „Jie tokie, dėl kurių verta lieti ašaras. Visi mano choristai šilti, mieli, supratingi, kultūringi, atsakingi, pasižymi bendravimo tarpusavyje ir su manimi kultūra ir elegancija. Niekada netenka kelti balso, užtenka vieno žvilgsnio, žodžio. Jie – ypatingi. Net nežinau, kodėl. Matyt, tik ypatingi vaikai ateina į chorą.“ D. Lapienė tikina, kad nors ir skiria didelis amžiaus skirtumas, su jaunimu bendrauti jai sekasi – gali kalbėti apie viską.
Liejosi ir ašaros, ir dainos
Atsisveikinimo koncerte netrūko ašarų, muzikos, sveikinimų ir linkėjimų. Sausakimšoje salėje sunkiai tilpo choristai, jų artimieji, draugai, buvę D. Lapienės auklėtiniai. Savo dainomis susirinkusiuosius džiugino visi jos vadovaujami chorai ir svečias iš Marijampolės – nedidelis Šv. Cecilijos gimnazijos choras, kuriame dainuoja ir solistai.
Diriguoti D. Lapienei buvo lengviau nei kalbėti apie išeinančiuosius, todėl daina keitė dainą. Skambėjo sudėtingi kūriniai iš dainų šventės, kurioje netrukus choras dalyvaus, repertuaro, liaudies dainos, giesmės, dainos apie Lietuvą. Ypač garsių plojimų sulaukė „bildų“ ir „bildukų“ atliekama „Mat vyrai mes esam“. „Tai daina, kurią dainuoja visi. Šiandien joje susijungia vaikiški mažųjų balseliai ir vyriški – didžiųjų“, – solidžiu skambesiu džiaugėsi chorvedė.
Atėjus metui atsisveikinti visiems 14-ai išeinančiųjų padėkas už chorui atiduotą laiką ir tradicinius nuotraukų koliažus įteikė vadovė D. Lapienė ir Jurbarko kultūros centro direktorė Aida Bliundžiuvaitienė, kuri paskelbė ir labai gerą naujieną.
„Kol ateina oficialus patvirtinimas, ilgai užtrunka, bet žodinį patvirtinimą aš jau gavau – jaunimo mišriam chorui suteikta I kategorija“, – sakė direktorė. Tokį įvertinimą chorams skiria Lietuvos nacionalinis kultūros centras, įvertinęs jų pasirodymą atrankose į Pasaulio lietuvių dainų šventę. Kategorija suteikta ketveriems metams. „Mūsų choras dainų šventėje stovės pačiame centre. Mačiau schemas. Žiūrėkit ir klausykit per televiziją“, – džiaugėsi D. Lapienė.
Vaikus ir vadovę sveikino ir choristų tėveliai. „Danute, jūs esate dovana, fenomenas mums visiems, choras – taip pat. Jūs paskambindavot ir su didžiule meile bardavote, kad „šitie terbaklyniai neatėjo į repeticiją“. Ir jie eidavo. Su noru ir džiaugsmu. Mes jus visi labai mylim!“ – tėvų vardu sakė Arvydas Griškus.
Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius chorą paliekantiems jaunuoliams linkėjo, kad muzikinis raktas, gautas iš vadovės D. Lapienės, atrakintų kuo daugiau durų, o gyvenimo keliuose nepasimirštų chore įgyta patirtis.
Muzikos neatsisakys
Su choru atsisveikino Edvinas Sutkus, Povilas Kačiušis, Jovydas Griškus, Mykolas Gylys, Adomas Kulikauskas, Ieva Jomantaitė, Ugnė Samulevičiūtė, Edita Milerytė, Justė Mačiulytė, Lilija Šliagerytė, Karolina Janavičiūtė, Miglė Kuskytė, Kotryna Ambrazaitytė ir Laura Grybaitė. Vadovei visų išeinančiųjų nuotrauką įteikdami Adomas ir Ugnė žadėjo prireikus visada į chorą sugrįžti.
Su atsisveikinimo koncertu dainininkų darbas nesibaigė – šiuo metu choras koncertuoja Austrijoje, laukia ir svarbiausias pasirodymas dainų šventėje.
„Mano vaikai išvažiavę į kitus miestus taip pat dainuoja – 6-7 chore „Gabija“, 3 – „Nemune“, nemažai – „Nerijoje“, „Jaunystėje“, „Karo akademijos chore“, – savo auklėtinių tolimesnį kelią seka D. Lapienė. Ji tvirtai žino, kad prireikus pagalbos visada gali pasikliauti savo choristais – jie atvažiuos padainuoti, kaip atvažiavo į prieš 2,5 metų chorvedės 60-mečio proga surengtą koncertą „O kur jūs, mano mokiniai?“ Atvažiuos, nes chore visi yra didelėje meilėje, čia šilta ir jautiesi laimingas.
„Visą laiką į repeticijas ėjau su noru, nuotaika. Danutė mums buvo kaip rūpestinga močiutė. Su ja galėjau pakalbėti apie visas savo problemas. Tokių vadovų – vienetai, todėl labai gaila palikti chorą“, – sako 10 metų jame dainuojanti I. Jomantaitė. Mergina dainavo meno mokyklos chore, vėliau – „Saulėje“ ir mišriame jaunimo chore. „Laikas prabėgo labai greit. Čia tobulėjome kiekvienais metais, dainavome vis sudėtingesnius kūrinius“, – tikina Ieva.
Ieva bandė tapti ir soliste, tačiau chorinis dainavimas patiko labiau, nes chore tvyro ypatinga atmosfera – visi labai draugiški, smagu drauge keliauti, koncertuoti. Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoti norinti mergina žada įsilieti į šios įstaigos chorą. „Tikrai norėčiau kažkur dainuoti. Žinau, kad ir kiti išeinantieji bandys patekti į chorus“, – sako Ieva.
Su muzika nesiskirs ir vos metus jaunimo mišriame chore dainuojantis M. Gylys. Nors kolektyve vaikinas praleido nedaug laiko, spėjo susidraugauti su kitais choristais ir pajusti, kad dainuoti – labai smagu. D. Lapienei jis dėkingas ir už paskatinimą išbandyti jėgas stojant į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklą. „Danutė viename koncerte išgirdo mane grojantį solo ir paragino stoti į „čiurlionkę“, – pamena Mykolas.
M. Gylys Antano Sodeikos meno mokykloje mokėsi groti trombonu, o nuo 9 klasės, D. Lapienės paragintas, mokėsi Vilniuje. „Ten gavau daug profesinių žinių ir išmokau gyvenimiškų dalykų – savarankiškumo, laiko planavimo, reiklumo sau“, – sako 12 klasę Jurbarko gimnazijoje baigęs vaikinas.
Metai, praleisti chore, jam suteikė labai gerų emocijų: „Jutau labai didelę choro galią, bendrystę, o Danutė mano atmintyje išliks kaip labai energinga, optimistiška ir mokanti suvaldyti choristus vadovė. Buvo smagu, bet reikia eiti toliau“, – sako Mykolas. Jis bandys stoti į Karo akademiją, kurioje labiausiai norėtų šokti, bet dainavimo atsisakyti taip pat nežada.
Svajonių išsipildymo savo vaikams linki D. Lapienė: „Papildyti geriausius chorus, nesiskirti su daina, bendrauti tarpusavyje ir nepamiršti manęs. To jiems linkiu. Visada galvosiu apie juos ir lauksiu.“ Ji gailisi, kad nerašė choro istorijos ir nebežino, kiek choristų išugdė, tačiau, jei ne popieriaus lapuose, tai chorvedės širdyje yra jie visi.
Jūratė Stanaitienė
