Lietuvių kalbos mokytoja mums papasakojo, kad poetę Salomėją Nėrį draugai vadino Mimoza, nes buvo labai jautri. Papasakojo ir apie ypatingą gėlę, kuri jaučia pyktį, neapykantą, grubumą.
Labai visiems parūpo tą augalą pamatyti. Tik kur? Mokytoja pažadėjo surasti mums mimozos sėklų. Nustebom, kai po kelių dienų mums visiems padovanojo po vieną sėklytę.
Parsinešiau sėklytę namo ir su mama pasodinome. Praėjo savaitė, kita, o mano augalėlio nematyti. Iškrapščiau sėklytę iš žemės, o ji be jokio gyvybės ženklo. Prakirpau patį galiuką ir vėl pasodinau. Ir stebuklas! Po kelių dienų pasirodė mažytis, gležnas daigelis.
Mimoza greitai stiebėsi aukštyn. Aš ja labai rūpinausi. Dabar mano Mimoza stipri, graži. Tik ji labai jautri – nuo prisilietimo, net nuo pagrūmojimo suglemba. Visi labai nori tuo įsitikinti, bet aš neleidžiu, saugau savo augintinę, nes man vienam iš visos klasės pavyko ją užauginti.
Kai susitikom su mokytoja ir bendraklasiais rugsėjį mokykloje, visus pakviečiau pažiūrėti, kokio augalo vardu buvo vadinama poetė. Draugai stebėjosi, o mokytoja sakė, kad jai čia geriausia Rugsėjo pirmosios dovana.
Visi supratome, kad ir augalai jaučia, kad ir jiems būna baisu. Kaip ir žmones skaudina piktas žodis, grubumas.
Mano gėlelė sukrovė pumpurus. Labai laukiu, kada ji pražydės. Jeigu ruošiasi žydėti, tai jai, matyt, pas mus gera. Ir Salomėjos Nėries eilėraščius dabar geriau suprantame.
Deividas Siaurusaitis
Raudonės pagrindinė mokykla, 7 klasė
