Ilgąjį vasario vidurio savaitgalį kvietė Vinco Grybo memorialinis muziejus, žadėdamas meilės dovaną – dvi naujas parodas, kino filmą, įdomių susitikimų ir koncertą. Tris ir savo prigimtimi, ir tradicijomis skirtingas šventes – įsimylėjėlių dieną, Vasario 16-ąją ir Užgavėnes – muziejui pavyko puikiai suvienyti ir netradiciškai, bet deramai pažymėti.
Pasižvalgius į dar neatidarytos fotomenininko Rimaldo Vikšraičio parodos nuotraukas, dailininkė Rasa Grybaitė pakvietė susirinkusiuosius žiūrėti filmą „Šalia jūsų”. Režisieriaus Algimanto Maceinos ir operatoriaus Algimanto Mikutėno prieš penketą metų sukurtas filmas supažindina su fotomeninku R. Vikšraičiu ir jo fotografijų herojais, bet labiau užsieniečius, nes Lietuvoje, pasak kino kritiko Skirmanto Valiulio, filmas rodytas tik porą kartų. „Filmas kalba apie nenuolankumą. Dideli menininkai yra maištininkai – jie visada klausia”, – sakė kino kritikas, aiškindamas tokį filmo, kurį finansavo Kultūros ministerija, „nepopuliarumą”. Kūrinys visiškai nekomerciškas, o R. Vikšraičio ir filmo kūrėjų keliami klausimai anaiptol ne švelnūs.
Filme „Šalia jūsų” ir R. Vikšraičio fotografijose rodomas toli gražu ne rožinis Lietuvos kaimo gyvenimas. Padorus pilietis (tokiais juk visuotinė dauguma save laiko) sutrinka, kai šiurkštūs svetimo gyvenimo vaizdai įsibrauna į jo matymo lauką. „Toks gyvenimas, kuris užfiksuotas filme ir fotografijose, yra šalia mūsų”, – apie nepagražintą tikrovę negražindamas kalbėjo S. Valiulis. Ir jei ne kino kritiko priminimas, kad ir nuoga realybė, ir nuogi kūnai čia yra tik meniniai vaizdai, jokiu būdu negalima jų tapatinti su pačiu gyvenimu, gal ne vienam muziejaus lankytojui būtų prireikę didesnių pastangų suvokti, kad yra tik parodoje, o ne pavargusiame kaime.
Muziejuje eksponuojami fotografijų ciklai „Vienkiemio godos” ir „Pavargusio kaimo grimasos”. Smalsumas bent kiek žvilgterti į autoriaus darbo virtuvę irgi buvo patenkintas. S. Valiulis teigė, kad be Rimaldo Vikšraičio, Lietuvoje yra tik dar du fotografai – broliai Černiauskai, kurie gyvena kartu su savo personažais”.
Kudirkos Naumiestyje, Šakių rajone, gyvenantis fotomenininkas R. Vikšraitis fiksuoja savo kartos žmones, kurios didžiosios pusės jau nebėra – kas prasigėrė, kas išvyko į užsienius. Fotografas į savo herojus žvelgia ir su meile, ir rūsčiai, ir su skausmu – vargu ar taip būtų įmanoma, jei fotografuojamiems žmonėms jis būtų tik atsitiktinis priklydėlis.
„Ne visiems Lietuvoje patinka aštri socialinė tikrovė mano kūryboje. Bet gyvenimas, deja, įvairialypis, – sakė fotomenininkas jurbarkiškei publikai, – reikia mylėti žmones visokius, nes jie visokie yra.”
Aukšto savo darbų įvertinimo R. Vikšraitis sulaukė ne Lietuvoje. 2009 m. liepos mėnesį didžiausiame Europos fotografijos festivalyje Arlyje (Prancūzija) lietuviui atiteko pagrindinis prizas – Metų atradimo apdovanojimas. Tai – vienas svarbiausių apdovanojimų, kuriuos iki šiol yra pelnę Lietuvos fotomenininkai. Arlio festivalyje pagrindiniu prizu įvertintus fotomenininko R. Vikšraičio kūrinius galima pamatyti ir Vinco Grybo muziejuje.
Antroji tą pačią dieną muziejuje atidaryta paroda – dailės studijos „Formos kalba” tapybos darbai. Profesionalių menininkių ir mėgėjų, dailės paslapčių besimokančių suaugusiųjų dailės studijoje, kuriai vadovauja R. Grybaitė, paveiksluose vyrauja meilė. „Meilės dievai, mūzos ir dalyviai” – taip vadinasi paroda. Belieka nueiti, jei dar nebuvote, ir apžiūrėti – tapyta su meile visiems.
Iš ekspozicijų salės per kiemą, pasidairant į rudens darganų nei žiemos speigo neįveiktus lauko paveikslus, sugužėjome skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėn. Čia jo kūrinių ekspozicijai netrukdo jauki koncertų ir įdomių susitikimų erdvė. Vasario 13-ąją gausus susirinkusiųjų būrys, siurbčiodamas arbatą ar kavą (muziejininkių viskas apgalvota), laukė romansų vakaro. Specialiai paruoštą šiam švenčių savaitgaliui programą atliko Aušros Masteikaitės Mičulės suburtas kvartetas, kuriame, be jos, dar dainavo ir grojo Rūta Šličkutė, Skirmantas Mockevičius ir Valdas Žemaitis. Koncertą, pavadintą „Aš iš meilės gavau džiovą”, vedė R. Šličkutė. Romansai užgavo klausytojų širdis ir visus tos dienos įspūdžius apgaubė meile. Tai ir išsinešėme iš muziejaus – kaip dovaną.
Danutė Karopčikienė
