Girdžiai – mažytis bažnytkaimis ant Mituvos kranto: bažnyčia, špitolė, klebonija ir dešimt ūkininkų trobesių abipus purvino keliuko. Nedidelis miestelis, nedaug žmonių. Žmonės geri, nuoširdūs, draugiški, be to, mėgstantys dainas, giesmes, muziką, šokius, tik tuo metu Girdžiuose nebuvo jokios didesnės patalpos, salės, kur visi galėtų susieiti.
Buvo pradinė mokykla, bet ir ta glaudėsi pas ūkininkus: iš pradžių pas Kazimierą Daulenskį, vėliau pas Juozą Daulenskį, Motiejų Daulenskį, Vincą Jovarauską, Petrą Klimaitį. Todėl žmonės, ne tik iš Girdžių, bet ir iš aplinkinių kaimų: Būtrimų, Naujininkų, Gudelių, Jokūbaičių, Paantvardžio, Dainių, Dargaitėlių, Miliušių, Kriščeviškės, Pavidaujo, būrėsi aplink vargonininką Juozapą Grygelį, ėjo giedoti į bažnyčios chorą.
Girdžių bažnyčios choras buvo garsus visame Jurbarko valsčiuje. J. Grygelis mokė ne tik bažnytinių giesmių, bet ir dainų. Pagrindiniai to laikotarpio choristai buvo Izidorius ir Kazimieras Puišiai, Pranas, Vincas ir Juozas Daulenskiai, Antanas ir Pranas Jociai, Monika ir Marytė Montvilaitės, Stasys ir Juozas Janušiai, Bronė ir Petronėlė Aksamitauskaitės, Agnieška Puišytė, Rokas ir Viktoras Greičiai, Rozalija ir Pranciška Vabalaitės, Ona ir Valerija Tamošaitytės, Kazimieras Tamošaitis. Choristai važiuodavo ir į Jurbarką, Vadžgirį, Eržvilką, net į Šiluvą (tada vadinta Šidlava). Keliaudavo arkliais – kitokio susisiekimo nebuvo.
Kaimo žmonės mėgo mėgėjų teatro vaidinimus. Iki 1926 m. juos rengdavo Vincas Jankauskas iš Jokūbaičių kaimo. Jis buvo ūkininkas, caro laikais mokėsi Jurbarko rusiškoje mokykloje, baigė kelias klases. Kaime V. Jankauskas mokė vaikus skaityti, rašyti. Pats mėgo saviveiklą, griežė armonika, smuiku. Vaidinimus statydavo tik vasarą, vaidindavo klojimuose pas Kleopą Zaturskį, Kazimierą Pranskaitį, Izidorių Puišį, Vincą Jovarauską. Klojime sukaldavo pakylą iš lentų – sceną, jos uždangą atstodavo lovatiesės. Dekoracijas gamindavosi patys „artistai“: iš lentučių susikaldavo krosnį, girią atstodavo kelios eglutės, parsineštos iš miško. Klojimą išpuošdavo beržų šakelėmis, vėliavėlėmis, įėjimą – iš žalumynų nupintais vainikais. Apšvietimo nereikėdavo, nes vaidindavo dieną.
Žymiausi ir pagrindiniai artistai buvo Bronė Aksamitauskaitė, Izidorius ir Kazimieras Puišiai, Bronius Mikelaitis ir kiti.
1926–1930 m. Girdžių pradinėje mokykloje dirbo mokytojas Stasys Orentas. Jis vietoj V. Jankausko ėmėsi vadovauti miestelio kultūriniam gyvenimui, pastatė keletą vaidinimų. Nuo 1930 m. Girdžiuose pradėjo dirbti mokytojai Ona ir Vincas Pipirai. Vincas Pipiras suorganizavo šaulių būrį (Lietuvos šaulių sąjungos padalinį), pats buvo būrio vadas, Ona Pipirienė – pavaduotoja. Šaulių būriui priklausė Kazimieras Juškys, Bronius Mikelaitis, Izidorius Puišys, Vincas Jovarauskas, Kleopas Norkus, Kazimieras Globys ir kiti. Šauliai turėjo savo šventę – Devintines. Per šią šventę, taip pat per šv. Onos atlaidus į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose šauliai atžygiuodavo rikiuote su savo vėliava, apsirengę uniformomis.
Girdžiuose nuo 1923 m. veikė Pavasarininkų organizacija. Jai priklausė Ona Daulenskaitė, Pranė Juškytė, Petrė Juškytė, Vincenta Bylaitė-Petraitienė, Vincas Šaulys, Juozas Butkus. Jie turėjo savo vėliavą, ji buvo mėlynos spalvos. 1934 m. ši organizacija Girdžiuose pastatė kryžių, gražiai jį prižiūrėjo: sodindavo gėlių, tvarkydavo aplinką. Pavasarininkai prisidėdavo ir prie kultūrinio Girdžių gyvenimo.
Kaime veikė ir jaunųjų ūkininkų būrelis, jam vadovavo Vincas Pinkevičius. Jaunieji ūkininkai organizuodavo savo išauginto derliaus parodėles.
1933 m. Girdžiuose buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Joje dirbo jau trys mokytojai: Ona ir Vincas Pipirai ir Aleksandra Puišienė. O. Pipirienė pradėjo rengti mėgėjų teatro vaidinimus. Vaidindavo jau vakarais. Naujojoje mokykloje sąlygos vaidinti buvo geresnės: tarp dviejų klasių buvo įrengta išardoma siena, taigi iš dviejų klasių padarydavo salę, o ant sukaltų „ožių“ uždėję daržinės duris – sceną. Buvo sukalta net suflerio būdelė. Apšvietimas – žibalinės lempos. Nuo 1933 iki 1940 m. suvaidinti keli spektakliai: „Trys mylimos“, „Aušros sūnūs“, „Vytautas pančiuose“, „Pragerti balakonai“, „Apsiriko“, „Didvyriai“, „Knygnešio tragedija“.
Kaime buvo ir gerų muzikantų, kaip antai Kazimieras ir Zigmas Bylai, Juozas Gerulaitis. Tai – šeimos kapela: du broliai ir svainis. K. Byla grojo akordeonu, Z. Byla – kontrabosu, J. Gerulaitis griežė smuiku, armonika. Kartu su jais bandonija grojo Jonas Ušinskas, vėliau dar ir Kazimieras Lazdauskas – taip pat bandonija.
Tarpukariu Girdžiuose būdavo švenčiamos įvairios šventės, žmonės mėgo ir mokėjo linksmintis. Šauliai organizuodavo valstybinių švenčių minėjimus: Vasario 16-osios, Tautos šventės, Šaulių sąjungos įkūrimo. Kaimo žmonės taip pat švęsdavo Kalėdas, Velykas. Didžiausia vasaros šventė – šv. Onos atlaidai, taip pat būdavo švenčiama Žolinė.
Per atlaidus po pamaldų vykdavo gegužinės. Jas rengdavo šauliai, jaunieji ūkininkai. Pasilinksminimuose šokdavo ir jauni, ir pagyvenę, ir vaikai. Šokdavo polką, valsą, suktinį, klumpakojį, padespaną, kadrilį ir kitus šokius, eidavo ratelius „Pučia vėjas“, „Šitam dideliam būry“, „Gyvatara“.
Birutė Stankienė
