Smalininkuose gimusi ir augusi Raimonda Karvelienė – ne tik dviejų berniukų mama, bet ir nepailstanti idėjų generatorė, ūkininkė, skautė, renginių organizatorė bei bendruomenės širdis. Jos gyvenimas – kaip įkvepianti knyga, kurios puslapiuose susipina drąsūs sprendimai, iššūkiai, meilė šeimai ir gimtajam kraštui.
Išvyko „trumpam“
Baigusi Smalininkų technologijų ir verslo mokyklą, Raimonda su vyru Laimonu išvyko į užsienį. „Norėjome tik trumpam išvykti, užsidirbti didesniam butui, tačiau gyvenimas Švedijoje ir Norvegijoje užtruko beveik devynerius metus“, – sako Raimonda. Svečiose šalyse gimė abu jos sūnūs – vyresnėlis Švedijoje, jaunėlis Norvegijoje. Tačiau šeimos sprendimas, kad vaikai turi augti Lietuvoje, buvo tvirtas.
Grįžę ėmėsi ūkininkavimo. „Daug svarstėme, ko imtis. Juokavom, kad sugrįšim ir auginsim braškes. Bet galų gale taip ir atsitiko. Neturėjome žemės, todėl pirma investicija buvo į žemės sklypą. Viską kūrėme savom rankom ir jau penkeri metai ūkininkaujam. Sukaupėm patirties, žinių ir supratimo, kad lengvų ir greitų pinigų tikrai nėra: reikia įdėti daug darbo ir pastangų, nes veiklos sezonas yra ne tik tada, kai skiname uogas ir jomis prekiaujame. Reikia ir sodinukus žiemai paruošti, ir jau pavasarį, tik išėjus įšalui prasideda pirmi darbai“, – sako Raimonda.
Braškes Karveliai augina šiek tiek kitaip, nei daugelis aplinkinių braškių augintojų. Eksperimentavo pasirinkdami braškių veisles, pritaikė laistymo sistemą. Bet viską teko kurti iš to, ką turėjo, negalėjo sau leisti per didelių investicijų.
„Dalyvavome projekte ūkio plėtrai, įsigijome traktorių, žoliapjovę, tai palengvino mūsų darbą. Bet iššūkių kelia ir užaugintos produkcijos realizacija. Orientuojamės į tiesioginę prekybą, žmonės įsigyja mūsų užaugintas braškes iš pirmų rankų. Skinam ryte, vežam iš karto, džiaugiamės bendradarbiavimu, nuolatiniais klientais. Stebuklų nėra – viskas prasideda nuo įdirbio“, – sako Raimonda.
Šeimos oazė
Ūkininkavimas Karvelių šeimai – daugiau nei verslas. „Mūsų ūkis – mūsų oazė. Ten važiuojame ne tik dirbti, bet tiesiog pabūti. Matom stirnas, zuikius, geriam kavą gamtoje. Ten jaučiamės gerai“, – sako Raimonda. Ūkyje padeda ir abu berniukai – 12-metis Dominykas ir 10-metis Gajus: renka akmenis ir netgi reklamuoja uogas.
Raimondai juokinga, kai ją pavadina braškių karaliene. Į uogininkystę tenka įdėti daug darbo, daigą reikia tarsi prisijaukinti. „Turime idėjų kurti mišrų ūkį. Auginame keletą šilauogių, sausmedžio krūmelių. Kartais įkvepia kitų augintojų idėjos. Bet žinau, kad kiekvienas augalas reikalauja laiko, dėmesio ir žinių“, – pasakoja Raimonda.
Laiko atranda viskam
Raimonda vadina save liberalia ir tobulėjančia mama. „Manau, kad jeigu kieme auga medis, vaikas turi į jį lipti, patirti, kas tai yra. Mes mėgstame aktyvias veiklas, ir aš, ir berniukai esame skautai. Jau 25 metai esu šios organizacijos narė. Mane žavi ilgametė skautijos istorija. Džiaugiuosi sutikdama ne vieną ir net ne dešimtis, o šimtus ir net tūkstančius žmonių, degančių ta pačia idėja. Dalyvavimas šioje veikloje man yra ne tik geras laikas, bet ir mokymasis, tobulėjimas. Mane žavi ši bendrystė ir jos šiluma. Dauguma atėję organizaciją pritampa. Yra suaugusiųjų skautų gildija „Nemunas“. Tai Tauragės krašto atšaka, kurioje gali dalyvauti vyresni nei 18 metų asmenys. Būtent skautaudama išmokau viešo kalbėjimo ir daugelio kitų dalykų“, – sako Raimonda.
Ji įsitikinusi, kad kuo daugiau esi užėmęs, tuo labiau išmoksti atrasti laiko viskam. „Tokie ir mano vaikai. Jie užimti. Dalyvauja skautų veikloje, lanko dziudo treniruotes. Namus puošia iškovoti medaliai ir taurės, bet mokomės iš pralaimėjimų, kurie kartais būna emocingi ir skaudūs. Pralaimėti kartais sunkiai sekasi, bet visada stengiuosi, kad vaikai iš to pasimokytų“, – dalijasi patirtimi Raimonda.
Augindama sūnus, Raimonda sako patirianti visokių iššūkių. „Bet tai priverčia daug ko išmokti, investuoti į save. Esu įsitikinusi, kad tos investicijos atsiperka. Tikrai patarčiau mamoms, patiriančioms sunkumų, nebijoti, jei reikia kreiptis pagalbos“, – kalba Raimonda.
Moterį stebina, kad vis dar įprasta slėpti, jei kyla vienokių ar kitokių problemų. „Mes gyvenome Norvegijoje, kur Barnevernet ir vaikų teisės buvo kasdienybė. Į darželį nuolat atvykdavo stebėtojos. Jeigu kildavo kokių nors klausimų, kartu aptardavom. Dėl to nesu patyrusi jokio streso. O sugrįžus į Lietuvą buvo įvairių situacijų, nes mūsų vaikai aktyvūs ir judrūs. Tuomet kiekviena mėlynė buvo sureikšminama“, – prisimena Raimonda pirmuosius metus sugrįžus į Lietuvą ir sūnums pradėjus lankyti darželį.
Karveliai susituokę jau trylika metų. „Manau, kad santuoka yra darbas, o mums sekasi neblogai.“ Pasak jos, kartu gyvena du skirtingi žmonės, iš dviejų skirtingų šeimų, skirtingo auklėjimo, suvokimo ir kuria kažką bendro. Ji džiaugiasi tvirtu tarpusavio ryšiu, vienijančiais pomėgiais – šeima mėgsta aktyvią veiklą, keliauja. „Labai laukiam žiemos, nes patinka čiuožinėti, slidinėti, eiti į mišką, kūrenti laužą ir kepti dešreles, o draugiją palaiko ir du mūsų šunys“, – sako Raimonda ir priduria, kad lygiai taip pat kaip kiti jie ir pasiginčija, apsipyksta, bet visada ieško kompromisų.
Gyvena neverkšlendami
Kol braškių daigai jėgas kaupia pavasariui, Karveliai nesėdi rankų sudėję. Raimonda imasi kitų darbų. Jau kelinti metai ji „Gulbelėje“ dirba pardavėja ir nors tai nėra mėgstamiausia sritis, ji džiaugiasi patirtimi, o ypač – pažintimis su daugybe žmonių. Visai neseniai ji nėrė į dar kitą veiklą – pradėjo dirbti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro renginių organizatore.
Iki prasidedant uogų sezonui, Raimondos vyras irgi kartais išvyksta padirbėti užsienyje. „Esame jauna šeima su dideliais poreikiais, norais. Bet jeigu tenka rinktis, visada pirmiausia renkamės ką nors patirti, pamatyti, pajusti, pabūti kartu, o materialūs dalykai gali ir palaukti. Verkšlenant pinigai neuždirbami“, – įsitikinusi Raimonda.
Moteris dalyvauja ir asociacijos „Smalininkietis“ veikloje. „Mūsų miestelis neturi kažkokios pramonės. Mūsų turtas – gamta, Nemunas, aplinkui esantys nuostabūs miškai. Labai svarbu išlaikyti šio regiono – Mažosios Lietuvos – unikalumą. Kai domiesi, pradedi gilintis, supranti, kokiam nuostabiam miestelyje gyvenam. Labai norisi išlaikyti tai, kas yra, ir atkurti gražius dalykus, kurie buvo užmiršti. Tuo tikslu aš atėjau į asociaciją „Smalininkietis“.
Raimonda dažnai girdi klausimą – kaip viskam randa laiko? Moteris sako, kad kartais tiesiog sustoja, įsiklauso į savo mintis, norus, ketinimus ir vėl leidžiasi į nuolatinį savęs pažinimo ir mokymosi kelią. Šioje kelionėje ji laiminga, nes yra ne viena – visada jaučianti savo šeimos palaikymą.
Ligita Gražulevičienė
