Kai sakoma: gyvenimas, vertas knygos, suprask – tas žmogus gyvena nenuobodžiai. Kaip vadžgiriškė Izabelė Lukošienė. Kas ją pažįsta, žino, kokia ši moteris energinga ir pilna gyvenimo meilės. Iš to – ir gyvenimo įdomumas, ir įdomi Izabelės knyga, kuri jau išleista ir spalio pradžioje pristatyta Jurbarko viešojoje bibliotekoje.
„Mano gyvenimo pasakos“ – ne pirmoji I. Lukošienės knyga. 2013-aisiais išleistas pjesių rinkinys „Meilės pinklės“. Jau tada Izabelė pasakojo, kad kompiuteryje turi ir savo gyvenimo knygą. Knyga išleista šiemet. Ją redagavo Benjaminas Kondratas, maketavo Izabelės marti Lina Lukošienė, o viršelio dailininkės – anūkės Liucija ir Alma Lukošiūtės.
Būdama dar vaikas, penktoje klasėje, Izabelė perskaitė pirmąjį romaną ir pasakė sau: kai užaugsiu ir pasensiu, ir jau daug žinosiu, parašysiu knygą apie savo gyvenimą. Pavadino tą knygą pasakomis, nes jos gyvenimas ir esąs tikrų tikriausia pasaka.
Praryti tas pasakas tarsi ledinuką, kurio neįmantrų saldumą norėtųsi ilgai justi burnoje, bet – gurkt ir nebėra. Taip skanu todėl, kad Izabelė sugeba itin gyvai ir vaizdžiai pasakoti. Nors jos gyvenimą, bent jau iki tos vietos, kur sutilpo į šią knygą, vargu ar galėtum pavadinti pasakišku: namai kumetyne, karas, pokaris, liga. Izabelė nepažinojo savo tėvo, o į mamą kreipdavosi vardu ir motiniškos meilės nepatyrė.
„Mama mane pagimdė būdama šešiolikos metų, žemę senelis per nesugebėjimą praleido vėjais – blogiau negali būti!“ – pristatydama knygą, taigi – ir savo gyvenimą, sakė Izabelė – be jokio liūdesio ar juo labiau gailesčio sau, užtat su labai ryškia jumoro gaidele. Panašu, kad ji ir gimė su šviesiu žvilgsniu į gyvenimą.
Izabelė augo mylima močiutės, ir namuose visada buvo paisoma mergaitės norų. Buvo gyvybingas, smalsus vaikas ir ūgtelėjusi jau turėjo tvirtą stuburą – nesileido niekieno skriaudžiama, mokėjo apginti tiesą ir savo įsitikinimus.
Ypač svarbios Izabelei buvo knygos – jas atrado anksti, nes ir iš vargano gyvenimo buvo leidžiama mokytis. „Mokslas, knygos mane ištraukė. Knygos padeda neklysti, išvengti klaidų“, – sakė moteris. Ji pati keturiasdešimt metų dirbo bibliotekoje, bet ne tik su knygomis, o ir su žmonėmis – būrė chorą, statė vaidinimus ir pati vaidino.
Knygos autorė teigė, kad jos galvoje, tarsi kompiuterio atmintyje, ryškiai įrašyti visi tie įvykiai ir žmonės, ir viską ji aprašiusi žodis žodin kaip buvę. „Mano gyvenimo pasakos“ – ne tik autobiografinė, bet ir krašto pažintinė knyga.
„Lina (vadžgiriškė Lina Lukošienė – aut. pastaba) vis pasakojo: čia buvo tas, čia anas, bet tik perskaičius Izabelės knygą viskas susidėliojo į savo vietas“, – taip knygą ir jos autorę įvertino bibliotekininkė Erika Žievienė, kuri būdama nevietinė nematė, koks Vadžgirys buvo praeityje.
Susirinkusieji į knygos sutiktuves praeities Vadžgirį pamatė ir skaidrėse: Vadžgirio dvaras ir jo ponai Silvestravičiai, dvarininkaitės Bronės vestuvės, koplyčia parko saloje ir mūrinė Vadžgirio bažnyčia, senoji, ruskinė, mokykla ir nauja, 1935-aisiais pastatyta, Čižo dvaras ir kiaulė dvaro kumetyno kieme…
Su skaidrėmis pasistengė Izabelės marti Lina – Vadžgirio vargonininkė, muzikos kolektyvų vadovė, o dabar dar ir Jurbarko viešosios bibliotekos darbuotoja. Ji pristatė knygą ir abi su dukrele Liucija skaitė ištraukas. Izabelė pasitraukė savo kėdę, kad galėtų iš šalies pažiūrėti ir paklausyti. Pasiklausiusi pagyrė: „Gerai paskaitei!“ ir pasigyrė, kad ne parašytos knygos, o užauginti sūnūs yra didžiausias jos gyvenimo nuopelnas: „Užauginau tris sūnus – labai gerus, ir todėl jie gavo labai geras žmonas, o aš – marčias.“
Apie sūnus, marčias ir anūkus Izabelė turbūt papasakos kitose savo gyvenimo pasakų knygose. Pirmoji kaip tik baigėsi tuo, kad Izabelė pasižadėjo Antanui, tų gerųjų sūnų būsimam tėčiui. Antrąją autobiografinio romano dalį ji jau turi parašiusi. Net dabar, kai liga supainiojo kojas, ir drūta jaučiasi tik sėdėdama, dykai leisti laiko Izabelė nepratusi, juo labiau kad daug įvykių, nuotykių, vietų ir žmonių prašosi perkeliami iš atminies į kompiuterį ir į knygos puslapius.
Danutė Karopčikienė
