Lapkričio 9-osios vakarą Jurbarko kultūros centre jau 22-ąjį kartą suskambėjo „Pamituvio armonika“. Kapelų susibūrimas tapo laukiamu bendrystės vakaru, kuriame dalyvius ir žiūrovus užvaldo muzika, senosios tradicijos ir nauji draugystės ryšiai.
Renginio režisierius ir vedėjas Jurbarko kultūros centro renginių organizatorius Gintaras Zareckas sako, kad kiekvienais metais ši tradicinė kapelų šventė skiriama tam tikrai temai. Šiais metais duoklė atiduota Lietuvos dainų šventės šimtmečiui paminėti. Šventė vainikavo renginių ciklą, skirtą šiai ypatingai sukakčiai. Dar pavasarį, minint Pasaulinę kultūros dieną, Jurbarko Dvaro parke buvo pasodintas ąžuoliukas, skirtas Lietuvos dainų šventei, rudenį Jurbarko kultūros centre vyko kolekcininko Jono Girėno sukauptų dumplinių instrumentų paroda „Šimtametės armonikos istorija“, o lapkričio 9-tąją Jurbarko kultūros centre skambėjo keturių kolektyvų atliekama liaudies muzika.
„Dalyvauti renginyje buvo kviečiamos tos kapelos, kurios dalyvavo jubiliejinėje dainų šventėje. 2025 paskelbti liaudies dainų metais, todėl organizuodami šią šventę siekiame ne tik populiarinti liaudies dainas, bet ir norime praplėsti klausytojų akiratį, parodyti, kad liaudies daina gali suskambėti ir kiek kitaip,“ – pabrėžė Gintaras Zareckas.
Vakaro pradžia buvo simbolinė ir jautri: renginį pradėjo jaunoji atlikėja Eva Petrauskaitė iš Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsriukai“, kuriai vadovauja Birutė Bartkutė. Tradicine lietuviška daina Eva tarsi sujungė praeitį su dabartimi. Jos balsas jautriai ir šiltai nuskambėjo salėje, kviesdamas susimąstyti, kaip svarbu išlaikyti tradicijas ir perduoti jas jaunajai kartai.
Evą scenoje keitė vakaro svečiai – ansamblis „LAV Trio“, sujungęs skirtingus instrumentus ir nuotaikas. Loretos Sungailienės (vokalas ir tradicinės kanklės), Aistės Bružaitės (koncertinės kanklės) ir Vytauto Pilibavičiaus (trombonas ir aranžuočių autorius) atliekama muzika skambėjo netikėtai, nes liaudies motyvai persipynė su šiuolaikinėmis aranžuotėmis, išlaikant nepakartojamą lietuvišką dvasią. L. Sungailienė savo vokalu ir jautria kanklių muzika praturtino renginį subtilumu, o trombono ir koncertinių kanklių derinys suteikė pasirodymui išskirtinio šiuolaikiškumo.
Vakarą tęsė kapelos, kiekviena įnešdama savitą nuotaiką. Šilalės kultūros centro Laukuvos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“, vadovaujama Alfredo Šniauko, žiūrovus užbūrė energija ir nuoširdumu. „Laukuvos“ melodijos grąžino į laikus, kai kaimuose žmones suburdavo muzika, rinkdavosi padainuoti ir smagiai pašokti.
Raseinių kultūros centro Nemakščių liaudiškos muzikos kapela „Nemakščių vyrai“ (vad. Juozapas Juščius) žavėjo stipria, vyriška energija. „Nemakščių vyrai“ grojo su ugningu nusiteikimu ir ryžtu. J. Juščius su muzikantais perteikė stiprią ir tvirtą tradicijos dvasią, užliejusią visą salę ir palikusią gilų įspūdį.
Scenoje ypač laukta buvo ir Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“, vadovaujama Petro Pojavio. „Santaka“ – ypatinga, nes tai kapela, kurios muzika, tarsi pažįstama nuo vaikystės, kelia sentimentus ir leidžia sugrįžti prie savo šaknų. P. Pojavis su muzikantais sugebėjo ne tik sužavėti, bet ir sujaudinti kartu dainavusius žiūrovus – kiekvienas salėje jautėsi esąs dalis didelės ir vieningos šeimos.
„Pamituvio armonika“ yra ne tik ilgalaikė Jurbarko tradicija, bet ir gyva šventė, leidžia pajusti, jog muzika turi ne tik pramoginę, bet ir dvasinę prasmę. Smagu ir dėl to, kad į kapelų šventę suvažiavo muzikantai iš svetur ir kartu su šeimininkais dovanojo tokį muzikos grožį.
Ligita Gražulevičienė
liaudies daina.
Šventės šeimininkai – Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“, vadovaujama Petro Pojavio, ne tik sužavėjo, bet ir išjudino visus – publika kartu lingavo ir dainavo.
