Pirmadienį Jurbarke paminėtos Holokausto 80-osios metinės: Holokausto vietoje šalia senųjų Jurbarko žydų kapinių, prie paminklo sušaudytiesiems žydams atminti uždegta žvakių, padėta gėlių ir atminimo akmenėlių. Jurbarkiečiai rinkosi ir Sinagogų aikštėje Kauno gatvėje prie memorialo, kur iki Antrojo pasaulinio karo šioje miesto dalyje gyveno susitelkusi žydų bendruomenė.
Prisiminti skaudūs įvykiai
Holokausto 80-mečio minėjimas pradėtas visų, tarp jų ir Jurbarko žydų, prisiminimu, prisiminus išlikusį širdį veriantį devyniolikmetės jurbarkietės Mikos Liubinaitės 1943 m. parašytą atsisveikinimo laišką draugei Genei Petravičiūtei.
Kai Miką naciai Jurbarke šaudė pirmą kartą, jai buvo septyniolika. Tuomet prašovė, pasisekė išlikti gyvai. „Visą naktį girdėjau iš šviežių kapų sklindančius atodūsius, vaikų dejones prieš mirtį. <…> Tai buvo 1941 m. rugpjūčio 8-osios naktis. Po tragedijos, kai man pavyko išgyventi, nuo rugpjūčio 11 d. prasidėjo neteisėta mano gyvenimo dalis.“
Miką priglaudė ir slėpė lietuvis Kazys Blažys. 1943 m. pagalba žydei paaiškėjo, abu buvo suimti, uždaryti į Jurbarko kalėjimą, o vėliau abu – ir žydė margina, ir jos gelbėtojas, sušaudyti. Prieš tai Mika laiške iš kalėjimo rašė: „<…> kaip sunku laukti mirties ir skaičiuoti paskutines valandas su kančia ir ašaromis. <…> savo akimis mačiau, kaip jie nušovė mano seserį Estherelę ir daugelį kitų. <…> Labai ačiū, Genia, už drabužius, man jų kalėjime nebereikia. Visi čia esantys kaliniai mane myli ir padeda, kiek įmanoma. Jie duoda man cigarečių, kad sumažinčiau skausmą. Todėl daug rūkau. Neįsivaizdavau, kokios sunkios bus laukimo valandos… pagaliau mano gyvenimas baigsis… Jei karui pasibaigus atsirastų mūsų Chaikė, tai papasakok jai apie mūsų šeimos tragediją ir apie mane. Tėvas ir brolis palaidoti ant kapų, mama ir Estherelė – šile 6-7 km nuo Jurbarko, aš – ar šile, ar ant kapinių. <…> Mirti einu drąsiai. Perduok linkėjimų, sudie namiškiams ir pažįstamiems, lik sveika ir laiminga. Bučiuoju Tave. Mika“.
Kai Miką sušaudė, jai buvo devyniolika.
Kančios stovykla
Sausio 27-oji paskelbta Holokausto aukų atminimo diena, nes būtent tą dieną 1945 m. Lenkijoje buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla – didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta masinio žmonių naikinimo stovykla, kurioje per penkerius metus nužudyta apie milijonas Europos žydų ir apie 100 tūkst. kitų tautybių žmonių.
Pirmadienį Lenkijoje prie Aušvico II-Birkenau vartų įvyko didžiulis Holokausto 80-mečio minėjimas, kuriame dalyvavo Europos valstybių vadovų, Didžiosios Britanijos karalius Karolis III ir daugelis pasaulio lyderių, apie 50 šią tragediją išgyvenusių buvusių Aušvico kalinių.
Nacistinei Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus ir vėliau okupavus vakarinę Lenkijos dalį (rytinę okupavo Sovietų sąjunga) Aušvicas įkurtas 1940 m. panaudojus Pietų Lenkijoje – Osvencime buvusias kareivines. Pirmieji 728 Lenkijos politiniai kaliniai į stovyklą atgabenti 1940 m. birželio 14 d. (Keistas sutapimas, kad Lietuvą 1940 m. okupavę rusai, lygiai po metų – 1941 m. birželio 14 d. surengė pirmąjį masinį lietuvių trėmimą į Sibirą, kai per keletą dienų buvo ištremta daugiau kaip 17 tūkst. Lietuvos gyventojų.)
Mirties žygis
Kai 1945 m. sausio 17 d. Aušvico link veržėsi sovietinė kariuomenė, naciai privertė apie 60 tūkst. išsekintų kalinių eiti į Vakarus. Vėliau ši akcija įgavo „Mirties žygio“ pavadinimą. Sausio 25-26 dienomis atsitraukdami vokiečiai susprogdino dujų kameras ir krematoriumus. Atėjusi sovietinė kariuomenė sausio 27 d. dar rado apie septynis tūkstančius išgyvenusių kalinių.
Pirmadienį Holokausto 80-mečio minėjime Lenkijoje pabrėžta būtinybė išsaugoti šių įvykių atminimą. Po dešimties metų, kai bus minimas Holokausto 90-metis, gyvų liudytojų jau nebebus, todėl atminimas būtinas, kai pasaulyje stiprėja neapykanta ir antisemitizmas, kai nuogąstaujama dėl istorijos pasikartojimo.
Jurbarkiečiai kasmet prisimena buvusią žydų bendruomenę. Štai ir pirmadienį gausiai susirinkusiems moksleiviams ir kitiems jurbarkiečiams rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, prie paminklo padėdamas gėlių ir uždegdamas žvakę, priminė skaudžią Jurbarko žydų lemtį ir priesaką, kad tokie įvykiai daugiau niekuomet nepasikartotų.
Sinagogų aikštėje Kauno gatvėje prisiminta ne tik sušaudyta Jurbarko žydų bendruomenė, bet ir žydų gelbėtojai lietuviai. O kilnų darbą atliekantis Tauras Budzys Jurbarko viešojoje bibliotekoje surengė parodą „Pasaulio teisuoliai, nebijoję mirti, tapo nemirtingais“.
Vilniuje gyvenantis architektas T. Budzys prieš keltą metų savo iniciatyva prie žydų gelbėtojų, pripažintų pasaulio teisuoliais, antkapinių paminklų ėmėsi pritvirtinti specialų ženklą, liudijantį, kad čia palaidoti lietuviai, rizikavę savo gyvybe, kai nuo žūties gelbėjo žydus. Vieniems lietuviams pasisekė ir jie pripažinti pasaulio teisuoliais, o kiti, kaip K. Blažys, gelbėdamas Miką Liubinaitę, ją paaukojo.
Pagarba lietuviams, kurie, gelbėdami svetimą gyvybę, rizikavo ir aukojo savąją.
Gintautas Šimboras
