Jurbarko krašto vaikai sužibėjo muzikos, dainų ir tarmių šventėje

Birželio 15-ąją Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejuje, vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatų – koncertas. Šventė, pripildyta vaikų juoko, dainų ir nuoširdaus grojimo, tapo tikru džiaugsmo ir pasididžiavimo šaltiniu ne tik tėvams, mokytojams, bet ir visiems, kam rūpi tautinė tapatybė ir gyvas folkloras.

Visos Lietuvos šventė

Šiemet Aukštaitijos kaimo sodyboje skambėjo net 33 laureatais tapusių vaikų balsai. „Tramtatulio“ konkurse pasveikinti laureatai ir diplomantai, tarp jų – ir dvi jaunosios atlikėjos iš Jurbarko krašto: šešiametė pasakotoja Ema Oškutytė iš Jurbarko lopšelio-darželio „Nykštukas“ (mokytoja Reda Pinaitienė) ir trylikametė bandonininkė Smiltė Skutkevičiūtė iš Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus (vadovė Lina Lukošienė).

„Tramtatulis“ šiemet vyko jau vienuoliktą kartą ir buvo skirtas Lietuvių liaudies dainų metams bei paminėti 200-ąsias pirmojo Liudviko Rėzos lietuvių liaudies dainų rinkinio metines.

Meilė liaudies kūrybai – iš pavyzdžio

Smiltės mokytoja Lina Lukošienė – ilgametė folkloro puoselėtoja, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Šebukai“ vadovė. Ji atvira – dalyvauti „Tramtatulyje“  įkvėpė kolegė, folkloristė Aušra Mičulė. „Jos darbas su vaikais buvo man tikras pavyzdys kaip galima subtiliai ir gražiai perduoti meilę liaudies kūrybai“, – sako Lina.

Ypač kaimo vaikams, anot jos, ryšys su tradicijomis ir tarmėmis yra daug natūralesnis. „Vaikai turi pasakoti savo tarme, atlikti savo krašto kūrinius. Todėl mes ieškome  pasakojimų, dainų, muzikinių kūrinių, kurie skambėtų kaip tikroji vaikystė. Taip vaikai iškeliauja į sceną su savo tikruoju balsu, savo istorija, savo krašto spalvomis“, – dalijasi Lina.

Smiltė  groja bandonija – šiuo savitu, kiek primirštu, bet ypač brangiu instrumentu. Jo tradicija Jurbarko krašte – ypatinga. L. Lukošienė prisimena, kaip viskas prasidėjo: „Bandonija atsidūrė mano rankose, kai sutikau muzikantą Stanislovą Sabonaitį iš legendinės „Eržvilko bandonijos“. Jo grojimas įkvėpė  ir meilė instrumentui gimė tarsi savaime.“

Nors iš pradžių nė neplanavo mokyti vaikus groti bandonija, vėliau viskas susiklostė natūraliai. Dabar ji moko mažuosius pirmųjų natų, o jų entuziazmas ją nuolat džiugina. „Smiltė vėliausiai pradėjo groti, bet labai greitai pasivijo. Vyresni muzikantai ją nuoširdžiai palaikė ir padėjo ruoštis konkursui. Jie vieni kitus moko, skatina, dalijasi kūriniais – tai tikras bendrystės pavyzdys“, – pasakoja Lina.

Folkloras – ne trumpalaikė mada

Pasak L. Lukošienės, folkloras – ne greitai praeinanti mada, o gilus, tikras, šaknis turintis muzikinis pasaulis. „Tai ne popsas. Tai muzika, kuri paliečia. Ir jei jau užkabina, be jos nebegali gyventi“, – šypsosi vadovė.

Vadžgirio vaikai ne tik groja ir dainuoja – jie aktyviai dalyvauja renginiuose, veda edukacijas tiek lietuviams, tiek užsienio svečiams, pasirodo televizijoje, dalyvauja stovyklose, ruošiasi koncertams ir filmavimams. Jie gyvena su muzika – o ji, savo ruožtu, juos augina, moko kantrybės, draugiškumo, atsakomybės.

„Kai vaikas muzikuoja, jis mokosi ne tik natų. Jis mokosi būti žmogumi – atidžiu, kantriu, kūrybingu. O mokytojas, kuris pasiryžta vesti vaikus šiuo keliu, pats turi būti smalsus, ieškoti, skaityti, dalyvauti, semtis įkvėpimo. Nes liaudies kūryba – tai mūsų protėvių išmintis. Tai, kas įrašyta mūsų kraujyje“, – sako Lina. Ir priduria: „Jeigu tik pajunti tą plazdenimą viduje, kai išgirsti seną dainą ar pasaką, vadinasi, radai savo gerąją bakteriją. Ir su liaudies kūryba tikrai galima. Galima eiti, mokytis, kurti ir dalintis – kad mūsų šaknys stiprėtų, o vaikai žinotų, kas jie yra.“

Mažoji pasakotoja

Kartais užtenka vieno mažo žingsnio, kad gimtų didelis džiaugsmas. Jurbarko vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ meninio ugdymo mokytoja Reda Pinaitienė puikiai tai žino. Daugybę metų ji ruošia mažuosius pasakotojus ir dainininkus įvairiems konkursams, bet šių metų kelionė į „Tramtatulį“ buvo ypatinga.

„Aš su vaikučiais dirbu vos po 20 minučių per savaitę, tai tikrai per trumpas laikas juos pažinti iš arti,“ – pasakoja Reda. Todėl visada tariasi su auklėtojomis, kurios vaikus mato kasdien. Šį kartą jai rekomendavo Emutę. „Ji tokia šnekorka, gražiai pasakoja, o be to – jos močiutė padės pasiruošti,“ – sakė auklėtoja Daiva Vabalienė.

Ir iš tiesų – Emutė ne šiaip sau vaikas. Ji yra buvusios darželio darbuotojos Dalios Balčiuvienės anūkė, auga mylinčioje, tautiškas vertybes puoselėjančioje šeimoje. Kai Reda pasiūlė dalyvauti konkurse, kartu su močiute ėmėsi ieškoti tinkamų pasakų. Ne šiaip sau iš interneto – mokytoja net į Jurbarko biblioteką ėjo, ieškojo krašto autorių kūrybos. Ir atrado tikrą lobį – Antano Giedraičio-Giedriaus pasakas.

„Kai perskaičiau, man pačiai buvo atradimas. Jos tokios gilios, prasmingos, aktualios ir šiandien“, – sako R. Pinaitienė. Išsirinko dvi: „Varlė dėdienė“ ir „Paklydimas“. Abi ilgos, kupinos prasmės, reikalaujančios daug darbo. Bet Emutė – ne iš tų, kurios bijo iššūkių.

Darželyje mokė Reda, namuose – močiutė. Ir ne tik žodžius – bet ir mintį, jausmą. O gražiausia, kad Emutė pasakas pasakojo tarmiškai, kaip ir kalba namuose, jurbarkietiškai. Be jokio dirbtinumo, visiškai natūraliai.

Iš pradžių mažoji pasakotoja bijojo scenos, greitai pavargdavo besimokydama ilgus tekstus. Bet po pirmų pasirodymų darželyje, kai grupės draugai plojo, įteikė gėlių – akys sužibo. Atsirado pasitikėjimas, netgi azartas. Ir štai – regioninis turas Prienuose, tautinis kostiumas, pilna salė žmonių – o Emutė žengia drąsiai, kaip tikra pasakų sekėja. „Be šeimos pagalbos tokio mažo vaiko paruošti būtų neįmanoma. O Emutės šeima – tikras pavyzdys. Padėjo ruoštis, važiavo kartu, palaikė iš širdies“, – su šypsena pasakoja Reda.

Tautinio paveldo saugotojai

Konkursas buvo svarbus ne tik Emutei. Mokytojai Redai jis taip pat atvėrė galimybę  mokytis iš kolegų, tobulinti savo darbo metodus.  „Kad vaikas degtų – pats turi degti. Kitaip nebus“, – sako Reda.

Reda – tikra savo krašto patriotė. Dainavusi folkloro ansamblyje, dabar vadovauja „Volungėlei“ darželyje. Su vaikais švenčia kalendorines šventes, kviečia šeimas į edukacijas muziejuje ir bibliotekoje. „Vaikai nori, jiems įdomu. Kartais atrodo, kad pavargau, bet pažiūriu į juos – ir einu toliau. Kai vaikai dainuoja vilkėdami tautiniais rūbeliais – man net ašara ištrykšta.“

Reda džiaugiasi, kad yra vis daugiau jaunų šeimų, kurios vertina lietuvių liaudies kūrybą, nori, kad jų vaikai ne tik šoktų ar dainuotų, bet ir žinotų, kas yra adventas, kas ta tarmė, kodėl tai svarbu.

„Pasaulis keičiasi, bet jei mes patys nepanešim savo kultūros, tai kas ją neš? Juk mes – kaip tie vėliavnešiai“, – sako Reda ir vėl sugrįžta prie vaikų. Nes viskas prasideda nuo jų. Nuo mažų pasakų, kurias kažkas seka vakarais, ar nuo dainos, kurią išmokstame darželyje, nuo tarmės, kurią girdime iš močiutės. Ir nuo mokytojos, kuri dega, kad uždegtų kitus.

Dalyvavimas konkurse – ne finišas, o pradžia. Jaunieji atlikėjai, jų mokytojai ir šeimos grįžo į namus ne tik su diplomais ar padėkomis, bet ir su dar didesne motyvacija tęsti – ieškoti naujų kūrinių, gilintis į savo krašto istoriją.

Ligita Gražulevičienė