Jurbarko kraštas pasauliui davė nemažai įžymių žmonių. Vienas jų – kunigas, misionierius Antanas Sabaliauskas. Vasario 4 d. sukanka 120 metų nuo jo gimimo 1905 metais.
Mokėsi Jurbarko pradžios mokykloje. Vėliau Jurbarke baigusį penkias progimnazijos klases tėvai leido mokytis Raseinių gimnazijoje. Jaunuolis stropiai mokėsi. Baigęs šeštąją klasę, grįžo pas tėvus ir jiems padėjo dirbti ūkio darbus. Vieną lemtingą sekmadienį susitiko su Jonu Puišiu, grįžusiu iš Italijos. Iš jo sužinojo apie saleziečius ir taip pat panoro tęsti mokslus Italijoje. 1922 metais septyniolikmetis jaunuolis ten ir išvyko.
Net dešimt metų tęsėsi mokslai, kol 1932 metais, baigęs studijas Turine, buvo įšventintas kunigu.
Jau studijų metais A. Sabaliauskas pamėgo plunksną, pasirodė pirmieji jo darbai – vertimai. Pastebėjęs Antano gabumus saleziečių Vyriausiasis Rektorius pasiūlė jam redaguoti lietuvių kalba leidžiamas „Saleziečių žinias“.
Tapęs kunigu A. Sabaliauskas daug metų darbavosi Indijoje, Kolumbijoje, Venesueloje, JAV, kur 1987 m. liepos 27 d. mirė. Palaidotas Čikagoje.
Išleido nemažai knygų. Tarp jų 1939 m. – „1000 paslapčių šalyje“, 1951 m. – „Nuo Imsrės iki Orinoko“. Būtent šioje knygoje A. Sabaliauskas daug prisimena apie Jurbarką. Iš po kunigo plunksnos liejasi jo vaikystės laikotarpio Jurbarko vaizdas, atkaklus mokslo siekimas, žmonių gyvenimas, jo pirmosios mišios Jurbarko bažnyčioje. Pateikiame keletą ištraukų iš A. Sabaliausko knygos „Nuo Imsrės iki Orinoko“. Tai – Jurbarko krašto istorija (kalba į dabartinę netaisyta).
Vytautas Lekutis
Jurbarkas
Gražus pilkasis Nemunas, 160 kilometrų nedaplaukęs jūros, plačiai savo vandenis varo pro senąjį Jurgio Barkaus miestą.
Tavo, o Jurbarke, sūnaus širdis nemoka atskirti, ar tu jai esi gražesnis, ar meilesnis. Vieną tik težinau, kad Nemuno, Mituvos ir Imsrės pilkieji vandenys mano akiai yra patrauklesni už įvairiaspalvius Pado, Nilo, Gango, Orinoko, Amazonės, Misisipės upių vandenis. Tavo kalnai, kalvos ir piliakalniai mano širdžiai yra žavingesni už Alpių, Himalajų, Andų ir Kordiljerų kalnus. Tavo miškai, šilai-šileliai, girios-girelės ir žalieji šlaitai man yra didingesni už Švarcvaldą, paslaptingąsias Indijos džiungles ir neištirtus Amazonės miškus.
Jurbarke, gimtasis kampeli, tu esi man brangesnis ir gražesnis už visas pasaulio brangenybes ir grožybes. Ten norėčiau ir savo akis užmerkti amžinatvei.
Kūdikystė
1905 metų vasario 13 dieną (pagal senąjį Julijaus kalendorių – red.) Klišių dvare, ant aukšto kranto, mediniame kumetyno name gimė Juozų šeimoje ketvirtasis kūdikis, kurį savaitę vėliau Jurbarko bažnyčioje pakrikštijo Antano vardu. Mat Antanas buvo ir senelis. Krikšto tėvais buvo tuometinis Jurbarko klebonas Marcinkevičius ir motinos sesuo.
Pirmutiniai mano, trijų metų vaiko, atmintyje likę vaizdai yra iš čia.
Vieną ankstyvo pavasario dieną, motinai su tarnaite bedarant smėlėtame darže lysves ir besėjant rasodą, aš irgi neatsilikau. Kitoje namo pusėje, gėlių darželyje pirmųjų pavasario saulės spindulių šilumą pajutusios pinavijos (mėgiamos motinos gėlės), ant aukštų kamblių pasistiepusios, dar buvo nebaigusios krauti sodrius savo pumpurus, kurie netrukus turėjo prasiskleisti į plačius, kvapius, rožinius žiedus.
Kasmet tai sudarydavo daug malonaus džiaugsmo motinai, kuri taip stropiai puoselėjo savo darželį ir taip tampriai buvo su juo susirišusi. Eidama į bažnyčią ji su draugėmis pasiskindavo po keletą pražydusių pinavijų žiedų. Pakeliui į dievnamį tos pinavijos puošė lietuvaitę ir buvo jos pasigėrėjimas. Pinavijų žiedai, per mišias laikomi rankoje, tarsi reikšdavo skaisčios, kilnios, lietuviškos širdies atspindį ir kartu brangią auką Galybių Viešpačiui.
Vieną tokį pinavijos žiedą būtų gavęs į bažnyčią einąs ir jos mylimas sūnelis. Bet tais metais pinavijas ištiko didelė nelaimė: mat mano buvo prie jų pasidarbuota. Matyti, kad dar gana mažas buvau, nes vilkėjau prijuostę. Į tą prijuostę prisiskynęs pinavijų pumpurų, nešiau juos sodinti – kaišioti į šalia pirkios durų kiemelyje man žaisti papiltą smėlį.
Kai motina, sėklas pasėjusi, ėjo pavakarių, jau nerado savo darželyje nei vieno pinavijų pumpuro, tik vieni stagarai kyšojo. Pamatęs motiną, džiaugiausi ir jai rodžiau, kad ir mano darželis gražiai atrodąs. Tuomet dar nesupratau dėl ko mane barė, mušė ir čigonams atiduoti žadėjo. Po to skaudaus įvykio į gėlių darželį ir kojos daugiau nebekėliau.
Pradžios mokykloj
Buvau jau aštuonių metų. Laikas buvo eiti mokyklon. Bet lietuviškos nebuvo, o buvo tik rusų, kurią ir prisėjo lankyti. Tai buvo Jurbarko keturskyrė, ant Imsrės kranto. Šalia mokyklos, kitoje aikštės pusėje ant kalniuko, žemame, mediniame ir sename name, gyveno tėvo brolis Aleksandras, kuris šaltkalviavo Jurbarkiškių dvare. Neseniai buvo vedęs tikrą lietuvaitę iš Kalnėnų kaimo ir neblogai gyveno. Pas jį gyveno taipgi tėvo motina, o mamo bobutė, arši lietuvė suvalkietė.
Vieną gražią dieną tėvas nuvežė mane į miestą, pristatė mokyklos vedėjui, įrašė į pirmąjį pradžios mokyklos skyrių ir paliko gyventi pas bobutę ir dėdę.
Kaip kiekvienam vaikui, taip ir man skaudėjo širdelę atitrūkus nuo motinos skverno ir negirdint jos paguodžiančio balso. Bet netrukus kitų vaikų draugystė išblaškė tą ilgesį. Didelėje mokyklos aikštėje bemušant sviedinį nė nepajusdavai kaip ateidavo vakaras. Be to, bobutė, kad anūkas geriau mokytųsi, duodavo po kelias kapeikas ir liepdavo eiti pas Mincerį saulėgražų nusipirkti.
Ilgais rudens ir žiemos vakarais, prie žibalinės lempos šiek tiek paruošęs pamokas, sprukdavau prie pečiaus pas bobutę, kuri ten nuolatos meldėsi, rankoje sukdama rožančių. Nutraukusi maldą ji pasekdavo man pasakų vis gryna, aiškia suvalkietiška tarsena. Dažniausiai jauniausiam tėvo broliui, kuris dirbo Nemune prie garlaivių, kimšdavau tabaką į gilzes. Už tai irgi gaudavau kapeikų saldainiams pirkti.
Mokykloje, sako, buvau gyvas ir padykęs. Visokiausių pokštų krėsdavau per pamokas ar pertraukų metu. Tris kartus buvau pagintas iš mokyklos. Išgirsdavau ką nors tokio iš vaikų ir kartodavau mokytojams. Vieną kartą, atsimenu, ėmiau lietuviškai dainuoti: ,,Ruskis bedruskis, ne mūsų vieros – kumelės bėros”.
Mokytojas išgirdo ir paginė iš mokyklos į namus. Parėjęs pasipasakojau kaip buvo dėdienei, kuri tuoj nusivedusi mane atsiprašydavo. Būdavau vėl priimamas ir mokiausi, kol kas panašaus nepasikartodavo.
Tikybos pamokas dėstydavo pats Jurbarko klebonas Marcinkevičius. Sunku būdavo senukui suvaldyti vieno skyriaus 50 mokinių. Kad ir kaip buvau išdykęs, bet širdį suskaudo, kai vieną kartą per pamoką vienas mokinys iš užpakalinio suolo paleido su silke, kurią buvo atsinešęs priešpiečiams (matyt, buvo penktadienis). Silkė nulėkė per toli ir pataikė ne norimam draugui, bet tiesiai klebonui į veidą. To pasėkoje kaltasis gavo su medine liniuote penkis kirtimus į delną (tokia bausmė buvo praktikuojama už prasižengimus) ir porą valandų klūpojo ant žirnių. Ir man teko kelis kartus panašiai atgailauti už tvarkos pažeidimą.
Pirmoji komunija
Giliai tikinčios motinos širdis troško, kad vyresnysis sūnus galimai greičiau prieitų prie pirmosios komunijos. Nors tais laikais dar nebuvo papročio tokius jaunus vaikus leisti prie Dievo stalo, bet, pasikalbėjus su klebonu, kurį gerai pažinojo, motina išgavo sutikimą.
Pati motina ant greitųjų paruošė savo sūnelį pirmajai komunijai ir vieną sekmadienį, nori nenori, nugabeno į bažnyčią. Kaip visi kaimo vaikai, taip ir aš nedrįsau vienas eiti išpažinties, nors buvau jau aštuonių metų.
Žmonių prie klausyklos buvo daug. Kunigėlis, pamatęs savo pavyzdingąją parapijietę, pakvietė su sūnumi į zakristiją. Čia nieko nelaukdamas atsisėdo ir peržegnojo mane. Motina pristūmė savo verkiantį sūnelį arčiau nuodėmklausio ir pati iš užpakalio stovėdama šnibždėjo man ausin, ką turiu kunigui sakyti, atseit nuodėmes.
Priėjus prie komunijos, apipirko mane dovanomis, parsivežė namo ir su artimaisiais džiaugėsi savo šeimos židiny turėdama pirmutinį iš savo vaikų, atlikusį tokią svarbią krikščionišką pareigą. Mano širdyje tas įvykis nors kaip reikiant tuomet nebuvo suprantamas, paliko labai gilų įspūdį. Nuo tos valandos jaučiausi pakilesnis, labiau susikaupęs ir į maldą palinkęs.
Jau nebereikėdavo motinai raginti rytais bei vakarais persižegnoti. Pats vienas prie lovelės suklupęs keldavau savo širdelę į tą, Kuris buvo į ją įžengęs. Prieš ir po valgio buvau irgi įpratintas žegnotis. Ir taip jaukioje ir dvasia dvelkiančioje šeimos aplinkoje bėgo dienos, kaip Imsrės vanduo.
Žiemos vakarais
Tyliai, ramiai bei paslaptingai lietuvio dvasiai susidaryti ar tik nebus padėję tie tylūs bei paslaptingi rudens ir žiemos vakarai. Nors dažnai aplinkui ūžia vėjai, sniego pūgos siaučia, bet trobelėje, žibalinės lempelės ar ugniakuro prieblandoje viešpatauja iškalbi ramybė. Ją kartais paįvairina verpiamo ratelio burzgimas ar senesniųjų pasakos. Taip būdavo ir Juozų šeimoje. Prieš žėrinčiai degančią krosnį ant grindų atsisėsdavo motina, o apie ją visas šešetas vaikučių. Jaukioje šilumos atokaitoje jie laukdavo tėvelio pareinant.
Pasisodinusi mažiausią ant kelių, motina pradėdavo giedoti giesmes ar kalbėti rožančių. Kokia mokykla, koks mokytojas galėtų pavaduoti tą motinos pamoką.
Jurbarko gimnazijoj
Vos spėjo pūstelti pirmieji nepriklausomos Lietuvos vėjai, kai Jurbarko susipratusi visuomenė pilnu tempu kibo į lietuviškąjį darbą. Tautos didesniam pasireiškimui užtikrinti buvo reikalinga steigti lietuviškus pradžios ir aukštesnio mokslo židinius. Po ranka turimomis jėgomis ir buvo padaryta.
1918 metais įsisteigė Jurbarko progimnazija. Tėvai mane jau buvo leidę privačiai mokytis pas lietuvius mokytojus. Todėl su pirmutiniais nepriklausomos Lietuvos jaunuoliais atėjau laikyti egzaminus ir buvau priimtas į antrąją klasę.
Gimnazijos direktorius ir visi mokytojai buvo verti didelės pagarbos. Visų labiausiai buvo pamiltas kapelionas, kun. G – kas (Gižinskas? – red.). Su kokiu dvasios polėkiu buvo mokinių klausomos, o mokytojų dėstomos savo gimtąja kalba tų pirmųjų metų pamokos. Iš tolimesnių vietovių esantieji mokiniai gyveno pačiame mieste, gi iš artimesnės apylinkės kasdien pėsti vaikščiodavo.
Pokariniai laikai medžiaginiu atžvilgiu visiems buvo sunkūs. Nors namie būdamas vasaros metu lakstydavau basas, o žiemos laiku įsispyręs į medines kurpaites ir be jokio apsiausto ar palto, bet į gimnaziją leidžiant jau reikėjo ir batukų, ir šiltesnio apdaro žiemai. Tai buvo pats sunkiausias tėvams klausimas. Bet motina, nė kiek nesvarsčiusi, tą problemą tuoj išrišo: atnešė savo batukus, vatinį, padavė man ir, nori nenori, vilkis, aukis…ir eik į gimnaziją.
Nors žodžiais priešinausi ir ašarojau (mat gėda buvo paaugliui pasirodyti draugų tarpe su mamos plunksnomis), bet tėvų įsakymas turėjo būti šventai pildomas. Ir taip, ar giedras oras, ar dargana, ar šilta, ar šalta, ar sausa, ar šlapia, vaikščiojau mokytis iš namų.
Raseinių gimnazijoj
Tuo metu Jurbarko gimnazija teturėjo tik 5 klases. Buvau jas jau baigęs. Tėvai dėjo visas pastangas, kad savo vaikus kuo daugiau išmokslinus. Artimiausia šeštoji klasė buvo apskrities mieste, Raseiniuose. Tarp savęs pasitarę, tėvai nusprendė negailėti vargo bei išlaidų ir savo vyriausiajį sūnų ten leisti. Tėvas buvo parūpinęs butą.
Vieną rugsėjo rytą, pasikinkęs arklius ir sudėjęs kas reikalinga, liepė atsisveikinti su motina, broliais ir sesutėmis. Atsiklaupęs ir vieną motinos ranką bučiuodamas pamačiau, jog su kita ji deda ant manęs didelį kryžiaus ženklą. Ašaroms per veidą riedant pridūrė: ,,Vaikeli, būk geras, mokykis stropiai ir nepadaryk tėvams gėdos.”
Kelionė, veik 50 kilometrų, šlapiu keliu, arkliams tik žingine vežimą traukiant, truko visą rudenio dieną. Atvežė pas Raseinių apskrities tuolaikinį žemės ūkio tvarkytoją ir paliko.
Pirmą kartą apleidęs gimtąjį tėvų lizdą pasijutau nejaukiai. Iš Florijoniškių dvaro turėjau kasdien vaikščioti tris kilometrus į gimnaziją ir atgal. Eidamas ir grįždamas vis žiūrėjau į pietus, į Jurbarko pusę, kur ir padangė atrodė šviesesnė. Ne kartą, pagalvojus apie namus ar namiškius, per veidą nuriedėdavo skaudi ir gaili ašara.
Nors buvo keletas senųjų mokslo draugų, iš Jurbarko čia atvažiavusių, bet, vis dėlto, būdamas už juos daug jaunesnis, nesidėdavau į draugystę. Niekas tuomet daugiau nerūpėjo, kaip tik mokslas.
Po kelių mėnesių atvažiavęs tėvas pasigailėjo sūnaus vargo ir perkėlė gyventi į patį Raseinių miestą.
Primicija
Paskutinių dviejų metų teologijos mokslus užbaigęs Turino saleziečių tarptautinėje seminarijoje buvau įšventintas kunigu. Kunigystė vainikavo visas mano jaunystės svajones, troškimus ir maldas. Dar buvo gyvi senukai tėvai. Jie tebegyveno savo nuosavame ūkelyje ant Imsrės kranto. Kunigo sūnaus džiaugsmas sutapo su tėvų džiaugsmu. Jų karštos maldos ir pavyzdingas šeimos gyvenimas buvo nusipelnęs tą pasigėrėjimą.
Parapijos klebonas gimtinėje primicijų iškilmėms švęsti skyrė Žolinės dieną. Su kokiu kruopščiu atsidėjimu Jurbarko vyrai ir moterėlės medžių šakas laužė ir pynė vainikus.
Tik pagyvenus kituose kraštuose galima pilnai įvertinti spontanišką, gilų lietuvių tautos religingumą ir prisirišimą prie savojo katalikiško tikėjimo, prie savųjų dvasios vadų.
Šis žemės kampelis yra jo mylimiausioji vieta. Čia jis išvydo šio pasaulio šviesą, čia prabėgo jo kūdikystė, pirmieji mokslo ir jaunystės metai. Čia šventos atminties klebono Marcinkevičiaus pastatytoje didelėje ir erdvioje bažnyčioje buvau priėjęs prie pirmosios komunijos, vėliau Žemaičių vyskupo Karevičiaus sutvirtintas. Čia tiek kartų šventadieniais vaikščiota į mišias, gegužines pamaldas…Dabar gi, skambiam Jurbarko chorui melodingai giedant, laikau savo pirmąsias mišias, per kurias kun. A. P. (Antanas Petraitis – red.), Eržvilko klebonas, iš sakyklos aiškina kunigystės aukštą, šventą ir atsakomingą pašaukimą.
Žmonių prisirinko iš visų aplinkinių parapijų. Spūstis didžiausia. Po pamaldų primicijantas teikia kunigišką palaiminimą visiems susirinkusiems arba, kaip Lietuvoj priimta sakyti, spaudo galvas.
Pirmutiniai iš eilės, už grotų stovėję ir visas savo džiaugsmo ašaras išlieję, ant altoriaus laiptų suklupo žilagalviai tėvai. Jie dabar džiaugiasi auginę, vargę ir į mokslus leidę sūnelį. Tam džiaugsmui nėra ribų: jų sūnelį Dievas pasišaukė arčiau savęs, taip šventoms ir garbingoms pareigoms eiti.
