Kai kurių Jurbarkų darželio-mokyklos mokinių vasaros atostogos prasidėjo… mokykloje. Vos tik pasibaigus mokslo metams dešimčiai dienų čia įsikūrė dienos stovykla „Vaikystės žiedai”. „Žinia, stovyklauti mokykloje turbūt smagiau nei mokytis”, – pagalvojau ir nuėjau kartu su jais bent dienelę pastovyklauti.
O kai atėjau, stovyklautojai ruošėsi išeiti, mat jų darbotvarkėje tą dieną buvo kelionė į vaikų biblioteką Jurbarke. Ten jau pabuvoję ketvirtokai tikino, kad apsilankyti verta. O ko einama į biblioteką? Jurbarkų vaikai ten eina knygų, nes labai mėgsta skaityti. Jie netgi tvirtino, kad jei reikėtų rinktis – knyga ar kompiuteris – pasirinktų knygą. „Nuo kompiuterio gali akys išvarvėti”, – kuo rimčiausiai dėstė Eimantas, o kiti jam pritarė, kad vasarą ir lauke turi ką veikti, nėra laiko kompiuteriui.
Iš viso Jurbarkų mokykloje stovyklauja 28 vaikai, tačiau kai kurie – miegaliukai – tą rytą šiek tiek vėlavo. Juk jokia nuodėmė vasarą ilgiau pamiegoti. Man tai į gera išėjo – lūkuriuodami, kol visi susirinks, stovyklautojai pasakojo apie įdomias savo dieneles. Vakarykščiai prisistatymo dienos įspūdžiai buvo gyviausi.
„Mes viena kitai darėme šukuosenas ir dar šokome”, – pasakojo Lina, Jurga, Viktorija ir Laura. „Jurga nupiešė, kaip turėtų atrodyti šukuosena, o aš ją padariau Laurai”, – paaiškino Viktorija, o Laura pasakojo, kad draugės jai supynė tris kasytes – nebloga buvo šukuosena, bet gražesnės, neslėpė mergaitė, kas rytą mamos pinamos kasos.
Gintarė, Rugilė, Miglė ir Milda savo prisistatyme kalbėjo apie įvairių tautų žmonių draugystę. Mergaitės vaizdavo anglę, prancūzę, kinę ir lietuvaitę – visos buvo toms šalims būdingai apsirengusios, šoko pagal anglišką dainą ir netgi suvaidino spektakliuką apie draugystę. „O kas yra ta draugystė?”, – paklausiau, o mergaitės sakė: „Draugystė – kai padedi, dalijiesi įspūdžiais, ir nesvarbu, kokioje šalyje gyveni.”
Berniukų prisistatymai buvo berniukiški. Eimantas ir Matas ant didžiulio popieriaus lapo nupiešė „Titaniką”. „Šovė mintis į galvą, ir nupiešėm. Vienas – priekį, kitas – galą”, – aiškino berniukai. Gražus išėjo laivas – didelis ir didingas!
Mantas ir Edvinas nupiešė džiungles. Kodėl džiungles? Gal berniukai buvo džiunglėse? Nebuvo, bet turbūt knygų apie jas prisiskaitė, nes sakė, kad piešti buvo nesudėtinga – miškas, medžiai, vijokliai, kur beždžionės karstosi. Bet beždžionių Edvinas ir Matas savosiose džiunglėse neapgyvendino, tik liūtą – džiunglių karalių. „Labai gražiai nupiešė”, – įvertino jų piešinį mergaitės.
Entuziastingi stovyklautojai pasakojo pirmadienį turistausią – statysią palapines ir ant laužo kepsią dešreles. O paskui dar važiuosią į Palangą. „Jei tik surinksime pinigų tokiai tolimai kelionei”, – rūpinosi mergaitės.
O kas paskui? Kai stovykla pasibaigs, atostogos dar tęsis – kaime pas močiutę, mieste pas promočiutę, prie jūros, ežero ar tvenkinio. Su daugybe nuotykių ir įspūdžių.
Smalsutis
