Balandžio 15-osios pavakarę Jurbarkas tapo dar šiltesnis – ir ne dėl saulės, kurios tą dieną netrūko. Pasaulinė kultūros diena šiemet buvo paminėta neįprastai – be scenos ar oficialių kalbų. Tikras šventės jausmas gimė tarp namų, tarp žmonių, kurių kasdienybė dažnai praeina tyliai, be didelių renginių ar ugningų fejerverkų.
Idėją brandino seniai
Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“, vadovaujama Petro Pojavio, tą dieną koncertavo netradicinėje vietoje – jurbarkiečių vadinamame „Susivienijimo“ kvartale, Lauko gatvėje. Čia gyvena daug vyresnio amžiaus gyventojų, o nuo miesto centro – toli. Ne visiems lengva ten nukakti, o kultūriniai renginiai čia, tarp kelių daugiabučių, paprastai niekada neužklysta. Bet šiemet viskas apsivertė – kultūra pati atkeliavo pas žmones.
„Tokią idėją brandinome jau seniai“, – pasakojo Gintaras Zareckas, Jurbarko kultūros centro renginių organizatorius. „Mieste yra vietų, kur muzika, koncertai ar iškilmės beveik nepasiekia žmonių. Norėjome tai pakeisti. Norėjome patys nueiti pas tuos, kurie retai turi galimybę ateiti pas mus“, – sakė Gintaras.
Ir šita paprasta, bet kartu labai jautri idėja, virto tikra švente, kurią žmonės dar ilgai prisimins. Vos tik instrumentus išrikiavo muzikantai, ant suolelių jau sėdėjo pirmieji žiūrovai. Netrukus prie jų prisijungė vis daugiau žmonių – kai kurie atsinešė sulankstomas kėdes, kiti tiesiog stoviniavo, linguodami pagal muziką. O dar kiti ir pašoko. Vaikai lakstė tarp suaugusiųjų, o močiutės linguodamos niūniavo žinomas dainas.
Šalia esančios parduotuvėlės darbuotojai, pamatę, kas vyksta, neatsiliko – pavaišino sausainiais, o netrukus ir patys gyventojai iš namų atsinešė vaišių. „Čia tai tikra šventė – kai visi dalijasi tuo, ką turi“, – šypsodamasi sakė viena gyventojų. Pyragai, obuoliai – viskas keliavo iš rankos prie rankos.
Subūrė kaimynus
Danutė Kėžinaitienė šiame rajone gyvena jau 15 metų. Kaip pati sako, dauguma gyventojų čia – pensininkai. „Mūsų rajonas atokiau nuo centro, daug kas sunkiai paeina, tai ir į koncertus ar šventes dažnai nepapuolame. Buvo labai smagu. Visi šoko, dainavo, ir, svarbiausia – pabendravo. O aš net kai kuriuos kaimynus pirmą kartą iš arti pamačiau“, – juokėsi Danutė.
Ir iš tiesų, dažnai gyvename šalia, bet nepasisveikiname, nežinome net kaimyno vardo. O šventės – tokios kaip ši – tampa priežastimi pažinti, suartėti, atrasti bendrumą. Po koncerto žmonės dar ilgai neišsiskirstė – stoviniavo, kalbėjosi, lyg nenorėdami paleisti tos šventinės nuotaikos.
Ne tik koncertas
Ši Pasaulinės kultūros dienos iniciatyva parodė, kad kultūra – tai ne tik oficialūs renginiai ar salės. Svarbu ir buvimas kartu, kaimyniškas ryšys. „Kiekviena diena gali būti kultūros diena“, – sakė G. Zareckas. – Svarbiausia – ne pastatai ar scena, o žmonės. Jų bendravimas, noras dalintis, būti kartu.“ Renginių organizatorius išreiškė viltį, kad tokie koncertai taps gražia tradicija – kasmet vis kitoje miesto vietoje, pas žmones, kurie dažnai lieka nuošaly.
Ir galbūt čia slypi tikroji kultūros esmė – ne formalumuose, o tame, kaip sugebame susiburti, pasakyti vienas kitam gražų žodį, išgirsti ir priimti. G. Zarecko žodžiais tą vakarą skambėjo itin prasmingai: „Norėčiau visiems palinkėti šiltesnio bendravimo, daugiau šypsenų, nepraleisti progos pasakyti žmogui gerą žodį ir, jei tik galime, padėti.“
Štai tokia buvo balandžio 15-oji Jurbarke, diena, kai kultūra tiesiog atėjo… į kiemą.
Ligita Gražulevičienė
