Liepos pradžioje „Medaus slėnis“ Panemunių regioniniame parke dūzgė tarsi bičių avilys, nors ne bitės tame gražiame gamtos kampelyje įsikūrė. Visą savaitę čia stovyklavo skautai – ūžė, skardeno, krykštavo ir džiaugsmingai savo rimtą skautišką veiklą vykdė. Kadangi skautus jau seniai pažįstame kaip linksmus ir draugiškus vaikus, o medų irgi mėgstame, tad eime, vaikai, kartu su skautais pastovyklauti!
Pirmiau nei įvairiaspalvių palapinių miestelyje pasistatysime savo namelį, susipažįstame su dienotvarke – kai stovyklauji būryje, ją privalu ne tik žinoti, bet ir vykdyti. O stovyklausime su Smalininkų „Nemuno“ draugovės ir Kauno krašto skautais: būrys didelis – be trupučio šimtas.
„Keliamės aštuntą ir tuoj – intensyvi mankšta, nesvarbu – giedra ar lyja. Tai privalomas dienotvarkės punktas“, – praneša „Nemuno“ vadovė Jolita Kuzmienė.
Toliau – maudynės. Šis punktas neprivalomas, tačiau visi jį vykdo, irgi nesvarbu – giedra ar lyja.
Anksčiau už visus keliasi budėtojai (pabudėti per savaitę tenka visiems) – jie negali vėluoti su pusryčiu, kuris verdamas ant laužo. Užkurti laužą, kai nė dienelės be lietaus – ne taip ir paprasta. „Tik jau ne skautams“, – užtikrina mus stovyklautojai. (Na, na, žiūrėsim – kad tik lietučiui dulkiant netektų likti be košės!?)
Po rytinės rikiuotės – veiklos margumynas. Bet tik naujokams galbūt pasirodys, jog visko tiek daug, kad suprasti sunku. Iš tiesų skautuose, kaip teko įsitikinti, viskas tvarkinga ir aišku – žygiai, žaidimai, skautoramos, laužai…
Mindaugo karūnavimo dieną skautai ant Nemuno kranto sukūrė didžiulį laužą, o Tautinė giesmė, nuoširdžiai išsiliejusi iš Tėvynę mylinčių širdelių, nuskambėjo toli susiliedama su visų tą vakarą giesmę giedojusiųjų balsais.
Vieną dieną skautai susiruošė į žygį – jaunesnieji į Vytėnus, patyrusieji į Raudonę. Tik nemanykit, kad tai kokia ekskursija – sėdai į autobusą ir nubirbei. Skautai keliauja kitaip. Kuprinė ant pečių, lazda ir žemėlapis rankose, o lūpose – smagi daina. Pirmyn!
Kai keliauji pėsčiomis, kur kas daugiau pamatai, sužinai, patiri. Tuo labiau kad kiekvienas žygis turi tikslą, o kiekvienas skautas – užduotį. Pavyzdžiui, Raudonėje reikėjo daug ką sužinoti apie pilį ir mokyklą, apie medžius, kurie prie pilies auga. O kaip sužinosi? Tik pats apeidamas, apžiūrėdamas, žmones pakalbindamas, ką užsirašydamas, ką nusipiešdamas ar nufotografuodamas. Įdomu!
Ir keliaudami, kaip kasdien, skautai turėjo padaryti tris gerus darbelius, po vieną – Tėvynei, Dievui ir artimui. Kas pasisiūlė nuravėti daržo lysvę, kas sutvarkė kapelį senose kapinaitėse, sukalbėjo maldelę už mirusįjį ar dar ką nuveikė, juk darbelių – tiek ir tiek.
Visos dienos ir net naktys „Medaus slėnyje“ viena už kitą smagesnės. Žiūrėk, nakčia stovyklą saugantis skautas tik knapteli nosim prisnūdęs – vėliava pavogta. Baisus praradimas! Tuoj sukyla visa stovykla, pasklinda po apylinkes ir – vėliava surasta.
Štai tokie skautai – išradingi ir draugiški. Net su lietumi jie lengvai susidraugavo. Ką bedarysi, kad šis kone kasdien piršosi į bičiulius? Gal nepatikėsit, bet nepaprastai smagus ir futbolas, ir krepšinis, kai žaidi vienoje komandoje su lietumi! O skautų mėgstamiausias bavariškas tinklinis – ką ir bekalbėti! Niekada nežaidėt bavariškojo? Linkiu jums susidraugauti su skautais!
Buvo ir medaus. O kaip gi?! Stovyklavietės šeimininkas bitininkas Ovidijus po šaukštelį kabino ir davė ragauti iš įvairiausių žiedelių bitučių sunešto medaus. Vienas už kitą gardesnis!
O kai medų išragavo ir lietūs išlijo, susiruošė skautai namo. Smagu stovyklauti, bet ir namai laukia. O skautiška vasara tęsiasi – bus dar žygių, laužų ir smagių nutikimų.
SMALSUTIS
