Keli kilometrai už Vadžgirio gyvena Karina Stasiulionienė. Kartu su vyru ir trim vaikais. Ūkininkauja – sėja ir pjauna, melžia karvutes, lesina vištas. Bet ne jos ūkio pažiūrėti kartu su Lina Lukošiene žvyruotu keliuku važiuojame į Paišlynį – kaimuką palei Šlynos upelį. Lina – užsakyti Karinos torto į Vadžgirį atvyksiantiems svečiams pavaišinti, aš – pasmalsauti, kaip ūkininkės laisvalaikį leidžia, jei apskritai jo turi.
Vos pravėrus Karinos namų duris, nosį maloniai pakutena cinamonas, imbieras, vanilė, žodžiu – kvepia pyragais. Ir taip, pasak Linos, visada, nes Karina moka ir senoviškus, ir naujoviškus kepti, ir visi – labai skanūs ir gražūs. O kepa Karina neieškodama ypatingų progų – kai pyragas ant stalo, namie – šventė. Ir svečiui pavaišinti, dovanų įdėti visada savo podėliuose ką nors turi.
Iš kur tas pomėgis, Karina ir pati nežino, tik pasakoja, kad jos sesė Sigita irgi mėgsta pyragus kepti. „Tik seseriai labiau patinka tortus kepti, o man – visokius smulkius gražius kepinukus“, – sako Karina kaisdama kavą, o prie kavos vazelėje ant stalo šviečia spalvingi jos pačios iškepti ir papuošti gardumynai.
Karinai norisi viską išbandyti. Kažkada Kaune bazėse pamačusi tų kepinukų: ežiukų, grybų, uogų – nusipirko visų po vieną – pavyzdžiui, paskui abi su seseria tyrinėjo, kaip padaryta, ir darė pati.
Po kiek laiko važiuodama į vestuves dovanų vežė krepšelį su gėrybėmis: gervuogių, aviečių, kaštonų, voveraičių, visokių paukštukų – jau daug kas pačios Karinos sugalvota, ne tik nuo kitų kepėjų nusižiūrėta. Krepšelis, beje, ne iš vytelių, bet iš tešlos nupintas ir iškeptas – taigi valgomas. Tik, pasak moters, daug kas tuos kepinukus pamatę nustemba ir negali patikėti, kad tai skirta valgyti, arba gaili tokias grožybes sukramtyti.
„Aš visus saviškius nustebinu, kad galiu taip padaryti, ir pati stebiuosi! Pabandžiau tortus – pavyko, kepiau šokoladinę eglutę – labai graži išėjo“, – džiaugiasi moteris, gana netikėtai atradusi mielą užsiėmimą. Ir labai moterišką ir šeimynišką – nes namai, kuriuose kvepia pyragais, jaukūs ir šilti, juose gyvena laimingi žmonės.
Beje, Karina sakė, kad jos šeimai – vyrui ir trims vaikams – jau nebeužtenka skanaus pyrago, visi nori, kad jis būtų ir gražus. O Karinai – jokio vargo, atvirkščiai – tik malonumas. Todėl prikepusi krūvą keksiukų dar nededa jų ant stalo – pirma papuoš įmantriai kiekvieną apraizgydama kremo rožytėmis, tuomet kvies artimuosius skanauti.
Prasimanyti vis kokių naujų gražių kepinukų – Karinos laisvalaikio pomėgis. „Dieną – visi kaimiški darbai: karvės, kiaulės, vištos, daržai. Dar ir penkiolikmetės dukros Viktorijos ūkį – triušius ir ožką su ožiukais – sužiūriu. Bet vakarais po liuobos laisvo laiko – kiek nori, o sėdėti prie televizoriaus – ne mano būdui. Vieną dieną tešlą suminkau, kitą kepu, paskui žiūrėdama televizorių, klausydama žinių puošiu“, – pasakoja moteris.
Paprašyta kokio nors recepto skaitytojoms, kad kiekviena galėtų pakvepinti savo namus pyragais, Karina pasiūlo išsikepti varškės pyragą. Reikės 5-6 kiaušinių, 100 g margarino arba sviesto, cukraus – pagal skonį, kepimo miltelių, citrinos žievelės arba citrinų esencijos, šaukšto majonezo, miltų – kad tešla išeitų tokio tirštumo kaip blynams. Įdarui – varškės, išsuktos su vaniliniu cukrumi. Pusę tešlos supilti į skardą, sukrėsti varškę ir apipilti likusia tešla. Nesudėtinga ir skanu.
Šaukštą majonezo Karina deda į visus kepinius – dėl minkštumo. Bet vargu ar majonezas yra jos pyragų ypatingo skanumo paslaptis. Greičiau – naminiai kiaušiniai, pienas, grietinė, net ir miltai – naminiai, iš Stasiulionių ūkio.
Ir dar – nereikėtų niekad nebandyto kepinio, kad ir paties paprasčiausio, imtis laukiant arba ruošiantis į svečius. Karina irgi visas naujoves pirmiausia išsimėgina sau – tuomet esi tikras, kad nepatirsi nemalonios staigmenos, jei kas nors išeis ne taip kaip tikėjaisi.
Jokių valgių gaminimo knygų Karina neturi – nei iš mamos paveldėjo, nei savo sukaupė. Bet ir nereikia – šiuolaikinės šeimininkės visą informaciją randa internete, dalijasi receptais. Karina savo receptų neskalbia, ji tik domisi, kas kitų paskelbta, išbando tai, kas jai pasirodo įdomu, ir gražiai pavykusių kepinių nuotraukomis pasidalija savo feisbuko paskyroje.
Ar kas galėtų nuneigti, kad toks dalijimasis nėra tradicijų tęstinumas, einantis nuo tų laikų, kai naminės duonos skonis pelnydavo garbę namams ir jų šeimininkėms, o mūsų močiutės ir promočiutės negailėdamos dalijosi su kitomis savo duonos raugu?
„Prisimenu, ir mama kepdavo duoną. Ir senovinį mamos pyragą prisimenu – su uogiene. Uogienės užtepdavo daug, o ant jos užtarkuodavo kietos tešlos“, – pasakoja Karina ir net nuryja seilę prisiminusi vaikystės gardumynų skonį.
Danutė Karopčikienė
