Mažosios Lietuvos istorija – daugybės žmonių, šeimų ir bendruomenių likimų pynė. Šio krašto gyvenimas paženklintas kultūrų sankirta, sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis ir išskirtiniu žmonių atkaklumu. Istorija, kurią pasakoja Rūta Ivanauskienė, Smalininkų gyventoja, jauniausia lietuvininkų Emos ir Jono Karvelių dukra, atspindi ne tik šios šeimos, bet ir viso Mažosios Lietuvos krašto tapatybę, pastangas išlikti.
Tėvai
Karvelių šeimos istorija prasidėjo dar prieškarinėje Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviška ir vokiška kultūros natūraliai persipindavo. Rūtos mama Ema Voverytė gimė ir užaugo Antšvenčių kaime, o tėtis Jonas Karvelis buvo kilęs iš Sudargo. Jonas, nagingas stalius, savo amato išmoko būdamas pameistriu pas to meto gerą meistrą. Staliaus amatas atvedė Joną į Smalininkus – čia jis padėjo statyti namą savo broliui, susipažino ir vedė Emą.
Susituokę Ema ir Jonas Karveliai liko Smalininkuose: čia kūrėsi, Jonas savo rankomis pastatė šeimos namą. Šeima gausėjo: gimė ir užaugo šeši vaikai – Hildegard, Erna, Erika, Gerhardas, Johan ir Rūta.
Tradicijos
Šeimos gyvenimas atspindėjo Mažosios Lietuvos tapatybę, čia lietuviška kalba ir tradicijos pynėsi su vokišku kultūriniu palikimu. Rūta prisimena, kad kasdienėje kalboje buvo daug vokiškų žodžių. Vietiniai lietuvininkai dėdę vadindavo „onkel“, o tetą – „tantė“. Tokia kalbinė įvairovė buvo neatsiejama vietos žmonių gyvenimo dalis.
Tačiau Jono ir Emos šeimų, kuriose jie užaugo, kalbinės tradicijos skyrėsi. Jonas augo lietuviškai kalbančioje šeimoje, todėl vokiškai mokėjo gana silpnai. Tuo tarpu Ema „vokiečiuodavo“, nes jos šeima kalbėjo vokiškai. Skirtumas atsispindėjo net kasdienybėje – Rūta pasakoja, kaip vaikystėje prašydavo mamos padėti mokykloje išversti sakinius į vokiečių kalbą, tačiau vertimai kartais sukeldavo sunkumų, nes mamos kalba buvo specifinė, būdinga vietos lietuvininkams.
Rūtos tėvai Jonas ir Ema Karveliai buvo pamaldūs liuteronai, lankę Smalininkuose buvusią didelę ir gražią bažnyčią. Šiandien apie šią bažnyčią liudija tik nuotraukos ir prisiminimai, išsaugoti šeimos albume. Rūtos vaikystėje Kūčios buvo švenčiamos kitaip nei katalikiškose šeimose. Šeima puošdavo eglutę, kepdavo pyragus, tačiau apie tradicinius 12 patiekalų Rūta sužinojo tik studijų metais. Vėliau, susituokusi su kataliku, Rūta ir jos šeima laikėsi abiem pusėm priimtinų tradicijų. „Prisitaikome“, – sako ji, pasakodama, kaip per lapkričio pirmąją jie lanko mirusiųjų kapus, nors liuteroniškoje tradicijoje ši šventė minima paskutinį lapkričio sekmadienį.
Karas – nežinomybė ir iššūkiai
Karvelių, kaip daugelio šeimų, gyvenimą sujaukė Antrasis pasaulinis karas. Jonas prieš karą tarnavo Lietuvos kariuomenėje ulonų pulke, o karui artėjant prie pabaigos buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę. Tuo tarpu Ema, likusi su keturiais vaikais, buvo priversta trauktis į Vokietiją. Kelionė buvo kupina nežinomybės ir iššūkių – iš pradžių šeima keliavo arkliais iki Tilžės, o vėliau buvo gabenama traukiniu. „Kur nuvežė – ten nuvežė,“ – taip apie šią kelionę pasakojo Rūtos mama.
Jonas, kovodamas vokiečių kariuomenėje, buvo sužeistas ir paleistas iš tarnybos. Jam rasti savo šeimą Vokietijoje, Saksonijoje, pavyko tik Raudonojo Kryžiaus pagalba, tačiau tai pareikalavo daug pastangų ir laiko. Šeimos susijungimas buvo tarsi stebuklas, tačiau laukė ir nauji iššūkiai.
Po karo Karvelių šeima pasuko į Lietuvą. 1948 metais sugrįžę į Smalininkus savo namus rado užimtus kitų gyventojų, atvykusių iš Didžiosios Lietuvos. Šeimai teko glaustis nedideliame bute Kranto gatvėje. Rūta prisimena, kad tuo metu gyveno sunkiai. „Gyvenome mažame butelyje, o rūsyje tėvai net karvę laikė.“ Tik vėliau Karveliai sugebėjo nusipirkti nusavintą namą ir grįžti į jį.
Nors didžioji dalis Karvelių šeimos grįžo į Lietuvą, vyriausia sesuo Hildegard traukėsi į Vokietiją atskirai, su mamos pussesere. Ji ten ir liko. Ilgą laiką Rūta ir Hildegard palaikė ryšį tik laiškais. Tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo seserys galėjo susitikti. Tačiau Hildegard niekada negrįžo į Lietuvą – Rūta mano, kad tai galėjo lemti pasikeitęs krašto vaizdas. „Kai ji pamatė Kaliningrado sritį, buvo pasibaisėjusi. Viskas buvo nugyventa“, – prisimena Rūta.
Prisiminimai – nuotraukose ir širdyje
Rūta saugo daugiau nei šimtmetį menančias šeimos nuotraukas. „Fotografuotis važiuodavo į Tilžę“, – pasakoja ji, rodydama senovinius kadrus, kuriuose įamžintos Karvelių šeimos akimirkos. Šios nuotraukos – tai ne tik prisiminimai apie šeimą, bet ir svarbus liudijimas apie Mažosios Lietuvos gyvenimą, kuris šiandien gyvas tik atmintyje. Rūta apgailestauja, kad neišsiklausinėjo mamos apie praeitį.
„Mama nepasakodavo daug, turbūt bijojo, nes tuo metu grėsė represijos. Dabar gailiuosi, kad nepaklausiau daugiau“, – sako ji. Šie žodžiai primena, kaip svarbu išsaugoti praeities istorijas. O Karvelių šeimos istorija – Mažosios Lietuvos gyvenimo atspindys. Šiandieninė Jurbarko rajono vakarinė pusė – Smalininkai ir Viešvilės kraštas – yra Mažosios Lietuvos teritorija, tačiau vargu ar čia sutiktum šišioniškių, tikrųjų lietuvininkų tarme kalbančių žmonių. Rūtos Ivanauskienės šeimos albumas liudija praeitį, kuri vis dar gyva ir svarbi saugant tai, kas būdinga Mažajai Lietuvai.
Ligita Gražulevičienė
