Naktį iš pirmadienio į antradienį, nuvažiavę daugiau kaip keturis su puse tūkstančio kilometrų, sugrįžo ypatingą paramą Ukrainos kariams nugabenę jurbarkiečiai. Grupės vadovas Eugenijus Žukauskas, jau keletą kartų į frontą gabenęs jurbarkiečių surinktą paramą, sako, kad tokios sunkios kelionės iki šiol dar nebuvo. Ir ne dėl karo įvykių, o dėl gausybės biurokratinių kliūčių.
Biurokratinės kliūtys
Išvykos dalyviams įveikti iškilusias biurokratines kliūtis reikėjo daug nervų ir išlaidų, daugelyje vietų prireikė išlikti ypač principingiems siekiant įvykdyti šefuojamiems karių daliniams duotus pažadus. Kai per pavasarį įvykusią ankstesnę išvyką į pafrontę kariai paklausė, kada jurbarkiečiai vėl atvyks, Eugenijus žadėjo, kad vasaros viduryje. „Jeigu iki tada mes dar būsime gyvi…“ – tuomet atsakė.
Šį kartą nuvykę jurbarkiečiai ir lietuvius, ir kitus savanorius rado perkeltus į kitą fronto vietą ties Charkivu netoli Rusijos sienos – jie atremia rusų antpuolius iš Rusijos teritorijos nuo Belgorodo pusės.
Ankstų birželio 26-osios rytą išvykę į Ukrainą, šį kartą gabeno išskirtinę Ukrainos kariams labai reikalingą paramą, kuri ir Lenkijoje, ir Ukrainoje patraukė dėmesį: važiavo trys visureigiai ir mikroautobusas su priekabomis, kuriose buvo galingi bagiai, galintys važiuoti ne tik su ratais, bet ir jų vietoje uždėtais specialiais vikšrais, ir koloną lydintis mikroautobusas. Juo prie ekspedicijos kelionės išvakarėse prisijungė Trečiojo užsieniečių karių savanorių legiono Omegos dalinyje tarnaujančio jurbarkiečio kario brolis.
Privažiavę Lenkijos–Ukrainos sieną jurbarkiečiai iškart pajuto, kad lenkai nuolat stiprina biurokratinius barjerus: pasirodė, kad iš anksto parengtų dokumentų kirsti šių valstybių sieną nepakanka – lenkai išvažiuoti į Ukrainą neleidžia. Trūksta dokumentų, jurbarkiečius siunčia atgal pas už šimto kilometrų dirbantį brokerį nusipirkti tam tikrų leidimų.
Taip visa kolona gręžiasi atgal, vyksta pas nurodytą brokerį, sumoka nemažą išlaidoms nenumatytą sumą eurų ir vėl spaudžia šimtą kilometrų į pasienį. O tada – vėl nauji lenkų reikalavimai.
Po ilgų įrodinėjimų ir skambučių į Lietuvos valdžios įstaigas, iš jų – į atstovybes, atlikus dar papildomus biurokratinius formalumus, pagaliau buvo leista iš Lenkijos išvažiuoti į Ukrainą.
Reikalavimus iškėlė ir ukrainiečiai
Kirtus valstybių sieną, ukrainiečių pareigūnai tik pažiūrėjo dokumentus ir liepė vykti toliau. Paramos į frontą vežėjai lengviau atsikvėpė – važiuos be vargo. Tačiau Kyjive išskirtinė, akį patraukianti jurbarkiečių kolona buvo sustabdyta. Išsiaiškinus, kad veža brangią paramą į frontą konkretiems daliniams, buvo įsakyta vykti į už šimto kilometrų nuo Kyjivo esantį karinės administracijos paramos fondą, ten palikti automobilius ir bagius su priekabomis. „Mums sakė, kad į pafrontę mūsų niekas neįleis, o fondas paramą paskirs tam, kam reikia“, – apie naujas kliūtis sako E. Žukauskas.
Vėl nenumatyti kelionės vingiai. Iš Lietuvos įsidėti labdaros būdu gauti daugiau kaip trys šimtai litrų dyzelino akyse tirpo. Kurą jau reikėjo pirkti už savo pinigus.
Nuvykus į minėtą fondą, E. Žukauskas gabenamos paramos atiduoti nesutiko. Iškėlė griežtą ultimatumą: jeigu taip – vežasi atgal į Lietuvą!
Susisiekė su kariuomenės dalinių vadais, žinios pasiekė mūsiškę Karšto apaugos ir Žemės ūkio ministerijas, Ukrainos karinę vadovybę. Dalinių vadai fondui skubiai atsiuntė patvirtinančius dokumentus, kad parama tikrai jiems gabenama ir jiems reikalinga.
Pagaliau karinės administracijos fondas leido važiuoti toliau – principinga E. Žukausko ir kitų išvykos dalyvių pozicija visureigiai ir bagiai su priekabomis nuo nežinia kur dingimo buvo išgelbėti. Žemės ūkio ministerijos paskirti du visureigiai automobiliai ir du bagiai su priekabomis nugabenti ir atiduoti kam ir buvo skirti – Zaporižės srityje 117-ai atskirajai mechanizuotai brigadai.
Toliau – septynių šimtų kilometrų kelionė Charkivo link – į Trečiąjį užsieniečių karių savanorių legioną. Omegos daliniui, kuriame tarnauja savanoris jurbarkiškis, sėkmingai perduoti du bagiai, visureigis ir mikroautobusas. Kariai juos remiantiems Jurbarko rajono savivaldybės žmonėms, valstybės institucijoms, paramos organizatoriams nuoširdžiai dėkoja. Rėmėjams bus įteiktos iš fronto parvežtos vėliavos, padėkos. Omegos dalinio kariai netgi pasidarę specialius marškinėlius su Vyčiu, tik ant skydo – omegos ženklas.
Parama – iš valdžios institucijų
Nuolatinis paramos organizatorius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo per 1991 m. sausio įvykius gynėjas, šaulys ir ūkininkas E. Žukauskas sako, jog šį kartą surinkti tokią brangią ir frontui ypač reikalingą paramą galėjo tik labai noriai padedant žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui ir jo patarėjui jurbarkiškiui, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nariui Daivarui Rybakovui, Seimo nariui jurbarkiškiui Ričardui Juškai.
Ministro pritarimu šiai jurbarkiškių ekspedicijai nugabenti į frontą perduoti du Nacionalinės žemės tarnybos visureigiai. Ir tai jau ne pirmas kartas, kai Žemės ūkio ministerija E. Žukausko rengiamoms paramos akcijoms nugabenti į frontą perduoda visureigių.
Šį kartą dar vieną nuosavą visureigį padovanojo ūkininkas, Žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas, o krovininį mikroautobusą – pageidaujantis likti neviešinamas Jurbarko rajono verslininkas. Keturis galingus bagius su priekabomis, atkakliomis ir Seimo nario Ričardo Juškos pastangomis perdavė Aplinkos apsaugos departamentas.
Kam viso šito reikia?
Birželio 23-ąją aikštėje prie Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios įvyko paramos pristatymas visuomenei ir gabentojų palydėtuvės, kunigas dekanas Darius Auglys pašventino karių gyvybėms gelbėti skirtas priemones. Išvykti į Ukrainą buvo pasirengę keturi nuolatiniai, tokių kelionių patirties turintys, perduodamų automobilių vairuotojai – Rolanas Jovaišas, pats E. Žukauskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, šaulys Audrius Brazauskas ir šaulys Marius Dubinskas. Tuomet jie dar nežinojo, kokias biurokratines kliūtis šį kartą jiems teks įveikti. Anksčiau tokių nebūdavo. Eugenijus nuoširdžiai dėkoja savo komandos vyrams.
Kam Eugenijui Žukauskui, be visų išvardintų jo titulų, dabar ir ūkininkui, viso šito reikia? Jo šilauogės jau čia pat, o tuo tarpu jis tūkstančius kilometrų trenkiasi į Ukrainą, prie pat fronto. Aukoja savo laiką ir lėšas. Ir šį kartą dėl nenumatytų papildomų kelionės vingių vyrams baigėsi pinigai, tai reikėjo prašyti sūnaus, kad pervestų, nes sugrįžti neturi už ką. Be to, tik kelias dienas prieš išvykimą viena pažįstama lietuvių grupė pakliuvo į rusų apšaudymą, paramos gabentojai sužeisti, vienas neteko kojos. Dirbtų ramiai savo ūkyje, galvos nesuktų…
„Ten žūsta žmonės, kovojantys ir už mus, todėl reikia. Kas nėra pažvelgęs mirčiai į akis, gal ir nesupranta, o aš, gindamas Seimą 1991-aisiais, ją mačiau, todėl man reikia. Mano tėvas, būdamas tik keturiolikos metų, už antisovietinių atsišaukimų rašymą ir platinimą buvo suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėti, o jo tėvai, mano seneliai, už tai ištremti į Sibirą. Atsėdėjęs kalėjime tėvas susirado savo tėvus Sibire, nors buvo laisvas, bet kartu su jais išbuvo tremtyje. Mano sesuo gimė Sibire, tik aš – jauniausias, jau Lietuvoje“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, šaulys, aktyvus Ukrainos karių rėmėjas ir ūkininkas E. Žukauskas, kodėl viso šito jam reikia, ir priduria, kad ne kartą pabuvojęs šalia fronto linijos, palaikydamas nuolatinį ryšį su jau pažįstamais kariais, kaskart mato ukrainiečių patiriamą skausmą ir netektis. „Ten žūsta kariai, besikaunantys ir už mūsų laisvę, kad mes čia gyvename ramiai ir saugiai“, – per paramos pristatymą visuomenei ir grupės palydėtuves birželio 23-ąją sakė E. Žukauskas.
Ar matant vis didėjančias biurokratines kliūtis nenusvirs rankos organizuoti paramą Ukrainos kariams ir kartu su jais besikaunantiems užsieniečių legiono savanoriams? E. Žukausko įsitikinimu, čia jau turėtų susitarti valstybinės institucijos. Dėl to jis ketina kalbėti ir Krašto apsaugos ministerijoje, ir Seime, ir visur, kur tik reikia. Nežinia kodėl vis didėjančios biurokratinės kliūtys gali atbaidyti dalį paramos organizatorių ir vežėjų. Juk ta parama yra tik menka dalelė to, ko reikia netgi batalionui. Eugenijaus įsitikinimu, ar valstybinių institucijų paskirta nugabenti, ar gyventojų suaukota parama, ypač numatyta konkretiems daliniams ir gabenama tiesiai į frontą, visur turėtų būti praleidžiama be jokių kliūčių.
