Minint pasaulinę pinigų savaitę jurbarkietis Juozas Minikevičius Jurbarko bibliotekai įteikė išskirtinę dovaną – dalį daugiau kaip pusę amžiaus kauptos pinigų kolekcijos. Vyras ne tik perdavė unikalią kolekciją, bet susirinkusiems smalsuoliams praskleidė ir paslaptingą kolekcininkų pasaulį dengiančią užsklandą.
Užvaldžiusi aistra
Apie dovaną miestui ir aistrą kolekcionuoti J. Minikevičiaus papasakojo „Šviesos“ redakcijai. O pasakoti tikrai buvo ką, nes pirmąsias kolekcijos monetas vyras įgijo dar 1970-aisiais, kai buvo mokinys.
„Visokiais būdais gaudavau mane dominančių monetų, o jos pas žmones irgi įvairiai atsidurdavo. Nemažai parveždavo po svetimus kraštus plaukioję jūreiviai. Jie parveždavo ir kramtomos gumos, kurios pakelis tuo metu net penkis rublius kainavo – didžiulius pinigus. Tai aš, jei gaudavau gumos, ją į monetas ir mainydavau“, – kolekcionavimo pradžią prisiminė J. Minikevičius.
Kiek vėliau vyras sužinojo, kad Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kai kuriuose kituose miestuose veikia kolekcionierių klubai. Jurbarkietis pradėjo bendrauti, pirkti, parduoti ir keistis monetomis.
„Tuo metu kolekcionuoti buvo daug sudėtingiau nei dabar – reikėjo labai domėtis, turėti reikiamos literatūros – katalogų, kad galėtum surinkti pilnas tam tikrų šalių ir laikotarpių pinigų kolekcijas. Specialių katalogų reikėjo ir tam, kad daugmaž galėtum nustatyti pinigų vertę ir žinotum, kiek galima už vieną ar kitą pinigą sumokėti ar už kiek jį parduoti“, – pasakojo pašnekovas.
Bėgant metams ryšių su kitais kolekcininkais daugėjo – atsirado kontaktų užsienyje, vyras pradėjo susirašinėti su ten esančiais kolekcininkų klubais, keistis su jais pinigais. Tiesa, kadangi Lietuva tuomet buvo okupuota sovietų, bendrauti jurbarkietis galėjo tik su Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko valstybių pinigų rinkimo entuziastais.
„Pirmiausia apsikeičiau laiškais su Prahos kolekcionierių klubu. Susirašinėjome vokiškai, tai tą kalbą teko pramokti, nors kažkiek ir mokėjau, nes tarnavau laivyne. Su lenkais taip pat bendravau, bet ten kartais ir rusiškai pavykdavo bendrauti“, – kalbėjo J. Minikevičius.
Dalį kolekcijos surinkti padėjo ir Vakarų pasaulyje gyvenę giminaičiai, su kuriais sovietinis režimas leido bendrauti. Be to, bėgant metams jurbarkiečiui pavyko gauti okupacinės valdžios leidimus keliauti po Rytų bloko šalis. Taip jis, ieškodamas išskirtinių pinigų, buvo nuvažiavęs net iki Slovakijos. O tai nebuvo paprasta, nes pirmiausia reikdavo gauti vadinamąjį iškvietimą – raštą iš norimoje aplankyti šalyje gyvenančio asmens, kuris prisiimdavo atsakomybę už atvykėlį. Tuomet reikdavo išsiimti dar ir specialų užsienio pasą, be kurio keliauti galimybės nebuvo.
„Tuomet tikrai buvo sudėtinga gauti informaciją apie pinigus, suprasti ir pajusti jų vertę. Nes kiekvienas banknotas ar moneta – tai skirtingos istorijos iš skirtingų laikotarpių. Realiai reikėjo domėtis kiekvieną dieną. Dabar – viskas paprasčiau, visas problemas sprendžia internetas – informacijos daug ir ją gali rasti bet kas. Tai ir palengvino reikalus, ir pasunkino, nes keistis ir parduoti tapo daug sudėtingiau – kiekvienas tiksliai žino pinigų vertę“, – kalbėjo J. Minikevičius.
Vyras sako, kad jo asmeninė kolekcija praėjo pildytis ir įgyti vertę tuomet, kai jis perprato, kurie pinigai yra įdomiausi ir geidžiamiausi.
Leisdavosi į keliones
Kaip pasakoja J. Minikevičius, kai kurie kolekcionieriai dėl pinigų keliaudavo ir net patirdavo pavojų. Norėdami gauti retesnių egzempliorių entuziastai lankydavo įvairias šalis, kad norimų banknotų tiesiog išsiimtų iš bankomatų ar išsikeistų parduotuvėse. Toli gražu ne visos iš šių valstybių buvo draugiškos ir saugios turistams. Tačiau galimybė gauti trokštamų pinigų, o atliekamus parsivežus parduoti ir taip kompensuoti kelionę, o gal net uždirbti, kolekcionieriams atsverdavo galimus pavojus.
Vyras juokiasi, kad vilnietis kolekcionierius net Lietuvoje buvo pakliuvęs į nemalonią situaciją. Tuomet jis į Lietuvą iš Baltarusijos vežė didžiulį kiekį Baltarusiškos valiutos. Tuo metu šie pinigai beveik neturėjo vertės – daugybė banknotų kainavo gal pora tūkstančių dolerių. Kolekcionierius tikėjosi pinigus vėliau parduoti kolegoms ir uždirbti. Tačiau toks pinigų kiekis Lietuvos pasieniečiams sukėlė daug klausimų.
Problemos užgriuvo ir kitą kolekcionierių, kuris sugalvojo į Vokietiją nuvežti ir parduoti visą sunkvežimį rusiškų rublių. Tačiau, kol vilkikas pasiekė Vokietiją, rublių vietos kolekcionieriams jau nebereikėjo.
Su pinigais susijusių nuotykių keliaudamas patyrė ir pats J. Minikevičius. Viena tokių kelionių dar sovietmečiu buvo į Norvegiją. Į ją vykti leidimo vyras net nesitikėjo gauti – tačiau pavyko.
„Galbūt todėl, kad prieš tai nemažai buvau keliavęs ir nepabėgau, grįždavau, nežinau. O gal jau ir laisviau viskas darėsi, nes buvo 1989-ieji. Be to, sprendimą leisti ar neleisti, labai lemdavo ir tuometinių pasų skyrių viršininkų veiksmai. Aš kelionės leidimo prašiau Kėdainiuose, kur tuometinė viršininkė į viską žiūrėjo laisviau. Jurbarke tikrai nebūčiau gavęs“, – prisiminė J. Minikevičius.
J. Minikevičius į Norvegiją nuvyko su dar vienu bičiuliu. Čia juos iškart ištiko kainų šokas. Vyrai planavo keliauti traukiniu, tačiau bilietas į reikiamą miestą kainavo daugiau nei šimtą JAV dolerių. Todėl jiems abiem kelionė pirmyn ir atgal būtų atsiėjusi apie keturias šimtines. Tuometiniam Sovietų Sąjungos piliečiui tai buvo sunkiai įsivaizduojama suma, nes Lietuvoje už 30 kapeikų buvo galima nupirkti litrą benzino.
„Buvome įsprausti į kampą, todėl nusprendėme nusipirkti mašiną. Už maždaug tūkstantį dolerių nusipirkau seną „Fiat“ ir su juo važiavome. Kai reikėjo grįžti, nusprendėme bandyti tai padaryti važiuodami per Švediją, nors net vizos neturėjome. Viskas pavyko, nors pareigūnai ir buvo nustebę, kaip mes čia atsidūrėme. O senolis „Fiat“ puikiai atlaikė visą kelionę, dar su juo ilgai ir Lietuvoje važinėjau“, – pasakojo J. Minikevičius.
Kolekcionierius ne kartą vyko ir į kitas valstybes – tačiau jam sekėsi – didelių bėdų išvengė. O ne vienam jo pažįstamam teko ir su reketininkais, ir su kitokiais brangiai kainavusiais nemalonumais susidurti.
Šventasis raštas – katalogai
J. Minikevičius juokiasi, kad pinigų kolekcionavimas – tarsi darbas, kuriam kasdien privalu skirti laiko. Tačiau vyro šeima jį linksmai erzina, kad darbas, tai medžio pjovimas, bet ne pinigų rinkimas. Tačiau, kad kolekcionavimas reikalauja daug pastangų ir žinių bagažo – neabejoja nė vienas, kuris bent kiek prie šio hobio prisilietė. Įvairių šalių tiek kasdienių, tiek proginių pinigų kolekcijas surinkęs J. Minikevičius sako, kad be specialių katalogų to padaryti nebūtų galėjęs.
Anksčiau pinigų katalogus leisdavo specializuotos leidyklos, o gauti tokias knygas buvo sudėtinga ir brangu. Šiuose leidiniuose būdavo aprašomi visi tam tikrų šalių ir laikotarpių pinigai, pateikiami jų paveikslėliai, orientacinės vertės.
„Kiekvieno pinigo istorija – labai įdomi. Juk paprastai ant banknotų ir monetų atsiduria iškilios asmenybės, svarbūs istoriniai įvykiai. O kur dar pačių banknotų gamybos technologijos – plastikiniai banknotai, įvairios apsaugos priemonės, banknotų vertės – nuo mažų nominalų, iki kelių milijonų“, – kolekcininko pasaulio vingrybes pasakojo jurbarkietis.
Pasak J. Minikevičiaus, labai svarbu žinoti ir tai – kaip elgtis su pinigais. Pavyzdžiui, tam tikrų kolekcinių monetų negalima išimti iš specialių dėklų ir čiupinėti. Pinigai būna pagaminti taip, kad ant jų iškart lieka pirštų atspaudai, kurių nuvalyti neįmanoma. Tokia moneta iškart praranda savo vertę.
Žinių reikia ir todėl, kad kolekcijose neatsidurtų klastotės. Vis tik, J. Minikevičius pripažįsta, kad kai kurie padirbiniai yra tokie kokybiški, kad atskirti jų nuo tikrų pinigų beveik neįmanoma. Juolab kad įstatymas Lietuvoje kopijuoti ir gaminti draudžia tik tam tikrus pinigus. Šie banknotai ir monetos paprastai susiję su Lietuva, Europos Sąjunga ir pan. O kai kurią valiutą, kuri nebenaudojama, kopijuoti leidžiama.
„Su tais senais pinigais ir jų naudojimu yra niuansų. Tarkim, kai kurios šalys labai ilgai keičia net ir nebenaudojamus banknotus, o kai kurios – ne. Taip padaryta todėl, kad kartais banditai pagrobdavo dideles pinigų sumas ir jas paslėpdavo, o po daug metų bandydavo išsikeisti. Tai kai kurios šalys to nedaro, kad tokių atvejų išvengtų“, – tikino J. Minikevičius.
Vyras sako, kad jo šeima pinigų kolekcionavimu iš esmės nesidomi. Tėčio pomėgio neperėmė nei sūnus, nei dukra. Būtent todėl vyras didelę savo kolekcijos dalį padovanojo Jurbarko r. viešajai bibliotekai. Čia kolekciją bibliotekos lankytojai gali apžiūrėti bet kada.
Lukas PILECKAS
