Prieš pat Kalėdas iš Aleksandro Stulginskio universiteto į Jurbarką atskriejo gera žinia – medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“ apdovanota Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro vadovė Kristina Gakienė. Su garbingu įvertinimu ją iki šiol sveikina kolegos ir žemdirbiai, kuriems konsultantų paslaugos labai dažnai yra jų verslo sėkmės laidas. K. Gakienė įsitikinusi, kad apdovanojimas yra ne jos vienos, o viso kolektyvo darbo įvertinimas.
Pirmoji stotelė – „Dainiai“
Daugiau nei prieš dvylika metų Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biure apskaitos konsultante pradėjusią dirbti K. Gakienę su kaimu nenutrūkstamais saitais sujungė pats gyvenimas. Baigusi vidurinę mokyklą turėjo daug svajonių, tačiau tėvai – Romaldas ir Zita Vaitelavičiai pasiūlė Kristinai nuvažiuoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurią abu buvo baigę. „Man ten patiko“, – neslepia Kristina, netrukus tapusi finansų ir apskaitos specialybės studente, o po kelerių metų ten ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus.
Anuo metu šeimą su mokslu buvo nelengva derinti, nes universiteto vadovybė reikalavo lankyti visas paskaitas, o supant kūdikį to padaryti negalėjo. Sprendimas studijas baigti neakivaizdžiai ir sugrįžti gyventi į Jurbarką subrendo savaime, nes jauna šeima neturėjo kur gyventi.
Pirmąja darboviete K. Gakienei tapo UAB „Dainiai“. Vyriausiajai buhalterei Daivai Šimulynienei ji dar ir dabar dėkinga už išugdytą atsakomybę, griežtą požiūrį į darbą ir suvokimą, kad apskaitos dokumentus nori nenori reikia kelis kartus tikrinti. Bet „Dainiuose“ jai teko pavaduoti ir sandėlininkę, ir virėją, ravėti oranžeriją ir dirbti kitus su apskaita visiškai nesusijusius darbus. Nevengti jokio darbo dar vaikystėje išmokė tėvai.
„Supratau, kad ši vieta – laikina, todėl nuolat ieškojau kito darbo. Kai akis užkliuvo už skelbimo apie siūlomą apskaitos konsultanto darbą, nė akimirkos neabejojau. Tik sužinojusi, kad ne tik teks vesti apskaitą ūkininkams, bet ir skaityti paskaitas, vesti seminarus, mokyti apskaitos ūkininkus, supratau, kad man tai bus nemažas iššūkis“, – prisimena Kristina, visada žinojusi, kad kai gyvenimas priverčia – viską galima išmokti.
Ūkininke būti negalėtų
2002 m. spalio mėnesį iš dešimties pretendenčių į apskaitos konsultantes Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba pasirinko K. Gakienę. Tada ūkininkai dar tik kūrėsi, nei jie, nei konsultantai nežinojo, kaip teks verstis, todėl važiuodamos į seniūnijas mokyti žemdirbių konsultantės labiausiai bijodavo, kad neužteks žinių atsakyti į pačius įvairiausius jų klausimus.
Kristina atsimena, kad pradėjus dirbti Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, ji ir kolegės turėjo vos po keletą dvejybinę ūkio apskaitą vedančių klientų, nes sudėtingos apskaitos reikėjo tik siekiantiems gauti SAPARD paramą. Dabar tokios apskaitos reikia visiems versliniams ūkiams, o Kristina tvarko net 28 ūkių apskaitos dokumentus. Su dauguma ūkininkų bendrauja nuo pirmosios sudarytos sutarties. Biuro vedėja supranta, kad žemdirbiams labai svarbu pasitikėti apskaitininku, nes konsultantai jiems yra kaip visus džiaugsmus, rūpesčius, klaidas ir abejones žinantys ūkio partneriai ar verslo palydovai. Jei konsultantai, pasak Kristinos, būtų tik paprasčiausi ūkių buhalteriai, vargu, ar galėtų pagelbėti net tuomet, kai problema net nesusijusi su žemės ūkiu.
Džiaugdamasi savo klientų sėkme K. Gakienė niekada nenorėjo pati tapti ūkininke. „Labai jau sunkus jų darbas – juk tiek daug rizikos veiksnių lemia ūkininkų verslą, nuo kurio priklauso ne tik jo šeimos, bet ir ūkyje dirbančių darbuotojų šeimų gerovė. Kai ūkininkai klausia, ką kokiu sudėtingu atveju daryti, visada sakau, kad jei žinočiau – gal ir pati ūkininkaučiau. Sprendimą visada turi priimti pats ūkininkas, o aš galiu tik patarti. Jei mano valia būtų, kiekvienam, kuris išsižadėdamas savo laisvalaikio augina gyvulius, medalį kabinčiau“, – rimtų rimčiausiai sako Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro vadovė.
Kristina neslepia dažnai girdinti Konsultavimo tarnybos vadovų pasiūlymą sumažinti darbų apimtis ir daugiau dėmesio skirti biuro vadovavimui. Tačiau išsiskirti su savo klientais jai nelengva – daugelis jau tapo kaip šeimos nariai, o skųstis, kad darbas kartais priverčia atsisakyti malonumų, ji nepratusi.
Tačiau vadovavimas biurui irgi reikalauja nemažai laiko. Kristinai labiausiai rūpi, kad į Konsultavimo tarnybą atėję ūkininkai jaustųsi kaip namuose. „Labai svarbu, kokią aplinką čia randa klientai. Jie turi pasitikėti mumis, turi žinoti, jog laikomės konfidencialumo ir dirbame jiems. Paslaugas teikiančios įstaigos darbuotojai visada turi padaryti daugiau nei surašyta sutartyje. Mums pasisekė, kad susibūrė draugiškas, geranoriškas ir kompetentingas konsultantų kolektyvas – tai ir yra mūsų verslo sėkmės pagrindas“, – įsitikinusi biuro vadovė.
Kolektyvo jėga – vienybė
Nors Konsultavimo tarnybos slenkstį dažniausiai peržengia stambiausių rajono ūkių savininkai, šio biuro darbuotojos jau bene dešimtmetį rengia žemdirbišką visuomenę suartinančias „Metų ūkio“ šventes, organizuoja melžėjų bei artojų varžytuves, lauko dienas.
„Nemaža patirtis organizuojant renginius įtikino, kad ūkininkams reikia renginio, kuriame galėtų atsipūsti, pabendrauti, pasidalyti naujienomis, pagaliau – smagiai pabūti, kad grįžę prie darbų turėtų ką prisiminti“, – tvirtina Kristina, nerašyta pareiga laikanti pagalbą ūkininkams. Taip, pasak Kristinos, darbuotojus išmokė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius dr. Edvardas Makelis, dažnai primenantis, kad ne tikslas yra nepasiekiamas, o žmogus, netikintis tikslu, apriboja savo galimybes jo siekti.
Kristina tikina, kad niekada specialiai nesiekė karjeros – pati nepastebėjo, kaip tapo biuro vedėja. Tokiam sprendimui kelią paklojo genais tėvų jai perduotas darbštumas. „Neslepiu, kad esu darboholikė, nes visada matydavau, kiek daug ir sunkiai dirbo tėvai. Psichologai dabar jau pripažįsta, kad tai iš kartos į kartą perduodami dalykai. Dažnai, kai noriu pailsėti ir nieko neveikti, mane graužia sąžinė, kad nieko nedirbu. Tačiau aš nemanau, kad žmogus, kuris daug dirba, blogai jaučiasi – juk jam nėra kada užsiimti niekais, darbas patikimai apsaugo nuo blogų minčių“, – juokiasi savo gyvenimu visiškai patenkinta K. Gakienė.
Ar gali, pasak jos, būti geriau, kai dirbi tai, ką mėgsti, kai esi puikaus kolektyvo dalis, tave supa geri žmonės, ir jau moki planuoti ne vieną dieną į priekį. Tokia pilnatvė teikia kur kas didesnį pasitenkinimą nei bet koks apdovanojimas. O medalis „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“, Kristinos manymu, yra ne jos vienos, o viso kolektyvo įvertinimas. Tik visiems kartu dirbant įmanoma keisti kaime nusistovėjusias tradicijas, šviesti ūkininkus ir padėti jiems sukurti pagrindą šiuolaikinei žemdirbystei.
Daiva BARTKIENĖ
