Mokytoja, kalbininkė (akcentologė), eruditė, itin valinga, nepalūžusi dėl tragiškų gyvenimo įvykių, labai kruopšti ir atsakinga, neapsakomai reikli, išskirtinai geros atminties, nemėgusi tuščių kalbų, daugybę metų slapčia kirčiavusi katalikų leidinius – tai tik keletas apibūdinimų apie kraštietę Petronėlę Bernadišienę. Metai išėjusį amžinybėn žmogų ir jo darbus nenumaldomai vis labiau ir labiau tolina nuo mūsų, todėl gimimo sukakties paminėjimas yra puiki proga prisiminti mūsų kraštietę – šiemet minime 115-ąsias jos gimimo metines.
Iš vienkiemio prie Imsrės
1910 m. balandžio 12 d. Geišių kaime gimė keturioliktas ir paskutinysis Jurgio ir Onos Bylų vaikas – Petronėlė Bylaitė. Tėvai ją pakrikštijo Petronėle, labai anksti mirusios jos sesers vardu. Likimas lėmė, kad užaugtų tik penki Bylų vaikai: du broliai ir trys seserys (tarp kurių – ir Petronėlė).
Prie Imsrės vienkiemyje gyvenusios jaunylės Petronėlės dienos nebuvo sunkios. Tėvai gyveno pasiturinčiai. Didelės ir naujos dviejų galų trobos užteko ne tik Bylų šeimai gyventi, bet ir 1917 metais Geišių kaimo pradinei mokyklai įrengti. Tad mokykla buvo visai šalia – už sienos. Tais metais ir Petronėlė šioje mokykloje pradėjo mokytis. Pirmasis mokytojas Albinas Sabaliauskas vietinius ir aplinkinių kaimų vaikus mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti, o taip pat ir vokiškai kalbėti. Vakarais mokytis susirinkdavo suaugusieji. Mėgstančius dainuoti žmones mokytojas subūrė į chorą, organizuodavo nemažai įvairių susitikimų ir švenčių. Vėliau imta rengti vaidinimus, kurių pažiūrėti susirinkdavo daugybė žmonių. Tad visą laiką Petronėlė Bylaitė buvo nuolatiniame šurmulyje, juto žmonių norą mokytis, dvasiškai ir kultūriškai tobulėti. Tėvai buvo šviesuoliai ir labai vertino mokslą. Tėtis Jurgis Byla daug skaitė, rašė, buvo iškalbingas, ypač mėgo pafilosofuoti. Mama Ona Griunevičiūtė-Bylienė taip pat mokėjo skaityti, buvo pirmoji kaimo šokėja. Visi Bylų vaikai buvo leidžiami į mokslus. Itin daug pasiekė sūnus Jurgis Byla – tapo teisininku ir Mykolo Šleževičiaus ministrų kabinete dirbo Krašto apsaugos ministro padėjėju. Kitas sūnus Kazimieras ilgus metus buvo Geišių kaimo seniūnas.
Baigusi Jurbarko gimnaziją, 1927 metais P. Bylaitė įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslo fakultetą. Jurgis Byla, tuometinis Kauno apygardos teismo prokuroras, labai rūpinosi sesers gyvenimu, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms, mokėjo už kambario nuomą. Iš brolio Kazimiero ūkio Petronėlė į Kauną parsiveždavo nemažai maisto produktų. 1933 metais P. Bylaitė apgynė diplominį darbą „Moteris Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos raštuose“ ir tuometinio Švietimo ministerio įsakymu buvo paskirta dirbti Panevėžio mergaičių gimnazijoje.
Mokytoja
Būdama labai stropi ir pareiginga, ji kruopščiai ruošdavosi pamokoms. Mokydavo ne vadovėliniais žodžiais, o iš savo patirties ir turimos sukauptos informacijos. Mokinės yra pastebėjusios, kad „mokytoja neleisdavo sau atsistoti prieš klasę neapgalvojusi pamokos medžiagos“. Ji buvusi labai reikli, bet ir pakanti kitokiai nuomonei, ypač argumentuotai. Labai vertino mokinių kūrybingumą, savarankiškumą, išskirtinumą.
P. Bylaitės mokinė, garsi literatūrologė Vanda Zaborskaitė yra pasakojusi, kad kartą suabejojusi dėl A. Mickevičiaus „Pono Tado“ reikšmingumo ir todėl iš mokytojos sulaukusi užduoties: „Gerai, įrodyk savo požiūrį! Per savaitę parašyk referatą, argumentuok!“.
V. Zaborskaitė reikalavimą įvykdė, likdama prie savo nuomonės: per A. Mickevičiaus ir A. Miškinio kūrybos paraleles išskyrė būtent Miškinio poetiką, kurioje aukštinamas Lietuvos kaimas, savanoriai. „Mokytoja buvo per daug protinga, kad įsižeistų, o mums šis epizodas sustiprino tą saugios laisvės pojūtį“, – džiaugėsi V. Zabarskaitė.
Ją jau po karo P. Bernadišienė priėmė gyventi į savo butą Vilniuje. Jos abi labai gerai suprato viena kitą, nes, kaip yra prisiminusi V. Zaborskaitė, „čia vyravo tradicinės žmogiškosios ir tautinės vertybės, sovietizmo atmetimo nuotaikos“, „visados mačiau ją ištikimą pačiai sau, savo įsitikinimams, principams, savo kukliam, oriam gyvenimo stiliui“, o 1953 m. kovo mėn. išgirdusios, kad jau nėra Stalino, džiūgavusios „abi neišpasakytai“.
Šeima
Gyvendama Panevėžyje Petronėlė susipažino su būsimu vyru Augustu Bernadišiumi, Mindaugo Karaliaus pėstininkų ketvirtojo pulko leitenantu. Kariškiui labai patiko išvaizdi mergina, o juo labiau – juk ji skautė. Net mokykloje ryšėjo skautų kaklaraištį. Gimė sūnus Alpas. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, jaunai šeimai buvo nelengva, nes P. Bernadišienės vyrą persekiojo ir stebėjo sovietų saugumas NKVD. Karo metai praleisti Utenoje, mokytojauta katalikiškoje gimnazijoje. Gimė antrasis sūnus Rimvydas. 1944 m. vasarą šeima atvyko gyventi į Geišius. Tada prasidėjo skaudžiausi ir lemtingiausi gyvenimo metai. Sovietai okupantai brolį Jurgį ištrėmė į Sibirą, Uchtos lagerį. Sesuo Magdalena su šeima taip pat buvo ištremta. Turėjo būti išvežtas ir brolis Kazimieras, bet suspėjo pasislėpti.
Petronėlė praradimus išgyveno ypatingai skaudžiai, stengėsi ieškoti pagalbos, net kreipėsi į buvusią Panevėžio mergaičių gimnazijos kolegę lituanistę, tuomet jau Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatę Salomėją Nėrį. Deja, ši tuo metu jau turėjo kitokius įsitikinimus ir išties nieko nepadėjo, kaip tik parašydama praktiškai vieno sakinio laišką pažįstamam J. Paleckiui, kad šis Bernadišienę priimtų pokalbiui ir „padėtų jai patarimu“. Bet Petronėlei artimųjų išgelbėti nuo tremties taip ir nepasisekė.
Bernadišių šeimai atėjo apsisprendimo metas. Petronėlė pakviečiama dirbti į Vilnių. Augustas Bernadišius atsiminimuose rašė: „Vilnius buvo ne per seniausiai atgautas, reikėjo mokytojų. Aš negalėjau važiuoti kartu, dirbau mokytoju Saleziečių mokykloje prie Jurbarko. Dėsčiau botaniką, istoriją. Dėl to mane atleido nuo kariuomenės. Petrė (taip ją vadino vyras, artimieji, kolegos – aut. pastaba) nuo 1946 metų pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginiame institute. Kadangi ji turėjo netrumpą darbo stažą, tai ją ir pakvietė dėstyti studentams. Be to, ji buvo kilusi nuo Jurbarko ir mokėjo taisyklingai kalbėti“. Galbūt tam pakvietimui įtakos turėjo ir geras Petronėlės studijų bičiulis Vytautas Maknys, tuomet jau dirbęs institute.
Vilnius ir pedagoginis institutas
Slėpdama savo vidines nuostatas, ji, Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dėstytoja, skaitė lietuvių kalbos akcentologijos, morfologijos, kalbos istorijos kursus, puikiai sugebėdama studentams pateikti teisingos informacijos apie Nepriklausomos Lietuvos kalbininkus, nebijodama į pratybas atsinešti ir studentams parodyti tarpukaryje išleistų knygų ir žurnalų, kurie jau sovietų buvo griežtai uždrausti. „Per jos rankas atėjo tos knygos į mūsų literatų filologinę savimonę“ – prisiminimais yra pasidalijusi buvusi P. Bernadišienės studentė, o vėliau ir kolegė Aldona Vaitiekūnienė, kuri itin perėmė tą savo dėstytojos lietuviškumą ir taip pat nebijojo pasakyti savo nuomonę bei išskirtinai tautiškumo dvasia studentams pateikti dėstomąją medžiagą.
P. Bernadišienė labiausiai gilinosi į akcentologijos (žodžių kirčiavimo) mokslą. Kaip ir mokykloje, taip ir institute, ji dirbo labai kruopščiai, itin ruošėsi paskaitoms, todėl šios būdavusios įdomios, dėstoma medžiaga perteikiama labai suprantamai ir įtaigiai. Visi atkreipdavo dėmesį į dėstytojos raiškų ir labai taisyklingą kalbėjimą. Ir išskirtinai – į jos atmintį, nes visą medžiagą, net ir naują, visuomet dėstydavo iš atminties.
Kraštietis kalbininkas Vincentas Drotvinas 1993 m. apie kolegę P. Bernadišienę yra pasakęs, kad „dėstytoja dėstė taip, kad visi įvairiatarmiai studentai – būsimieji mokytojai – patys gerai išmoktų ir teoriją, ir susidarytų tvirtus praktinio kirčiavimo įgūdžius.“
Betgi daugeliui tai nebuvo lengvas dalykas, nes reikėjo ir žinių, ir noro. P. Bernadišienė neturėjo nei favoritų, nei atstumtųjų, nei savųjų (tai yra iš to pačio krašto kilusių, kuriuos dauguma dėstytojų tradiciškai dažniau bičiuliškai pakalbindavo). Taigi, kalbininkė iš visų studentų vienodai reikalaudavo dirbti tol, kol išmoks.
P. Bernadišienė buvo sukaupusi daug knygų, laikraščių, žurnalų, dar daugiau ranka rašytų lapelių su tekstų ištraukomis ir citatomis, taip pat kalendorių lapelių su įdomiais tekstais. Juos dalindavo studentams, kurie turėdavo sukirčiuoti tekste esančius žodžius. Bet studentai visada (kad ir daug kartų) turėjo galimybę papildomai su dėstytoja konsultuotis, gauti patarimų, pamokymų. Žinoma, jaunimas prigalvodavo visokių priežasčių dėl egzamino nelaikymo ar patikros išvengimo, bet P. Bernadišienė buvo itin gudri, ramiai be barimosi išreikalaudavo atlikti tai, kas buvo pridera.
Pažinojusieji P. Bernadišienę yra ne kartą pabrėžę jos reiklumą ne tik kitiems, bet ir sau. Jos pažadas visada būdavo ištesėtas. Ji buvo santūri ir taktiška su kolegomis ir studentais. Tiesiog inteligento etalonas. O kolegos pajuokaudavo, kad šalia P. Bernadišienės buvę nedrąsu pasikalbėti apie ligas, skausmus ar džiaugsmus… Bet, jeigu iškildavo kokių nors bendrų reikalų ar kam tikrai rimtų asmeninių problemų, tai P. Bernadišienė iškart pagal savo galimybes stengdavosi padėti.
Kalbininkė buvo vertinama kaip dėstytoja, sugebanti labai gerai išdėstyti mokomąją medžiagą, visuomet itin reikli, stropi ir punktuali. Betgi kaip su ideologija? Juk sovietinė valdžia siekė, kad inteligentija, o ypač būsimieji mokytojai, taptų pagrindiniais prievarta primestos „gerovės“ skleidėjais. P. Bernadišienė su studentais (ypač kuruojamaisiais) vengė šios temos, tik tarstelėdavo „galvokit, neprisidarykit bėdų“ arba, paklausta dėl stojimo į komjaunimą, patylėdavo. Bet juk tai buvo irgi nors nebylus, bet aiškus atsakymas.
Kalbininkė nebuvo partinė, sėkmingai sugebėjusi išvengti įvairiausių savo įsitikinimams svetimų pareigų. O juk dėl tokio požiūrio ir artimųjų praeities nemažam būriui aukštųjų mokyklų mokslininkų, dėstytojų teko palikti darbą.
Visą laiką dėl savo praeities neramus buvo ir vyras Augustas. „Pokario, o ir vėlesnius laikus pragyvenome laimingai, bet kaip zuikiai“, – yra konstatavęs jis. Petronėlės kolegos stebėdavosi, kodėl į instituto oficialius renginius ar dėstytojų pobūvius niekada neateidavo jos vyras, o, esant reikalui, ją lydėdavo tik marti. Galbūt tas šeimos santūrus ir gana uždaras gyvenimas ir lėmė, kad saugumiečiai tik apie 1985 metus oficialiai prisikapstė prie tarpukario leitenanto Augusto Bernadišiaus.
Likimas lėmė 1963 metais netekti jaunylio sūnaus, kurį nužudė bendrakursis, to meto įtakingų politinių veikėjų sūnus. Teisminiai procesai, šantažas ir provokacijos labai išvargino kalbininkę. Žudiko teismo dieną ji pasakiusi kalbą, bet tai jai kainavo sveikatą, net pateko į ligoninę. Ji tapo vis labiau uždaresnė, visą likusį gyvenimą rengėsi juodai.
Įvertinimas
P. Bernadišienės uždarumas, santūrumas, itin didelis reiklumas savo darbui, noras padėti kitiems, o ir buvusių kolegų palaikymas – buvo ta apsauga ir tos vertybės, kurių paneigti niekas negalėjo. Be to, ji jau buvo žinoma kalbininkė. 1963 metais P. Bernadišienei suteiktas filologijos mokslo kandidato laipsnis, 1964 m. – docentės statusas, o 1965 m. įvertinta nusipelniusios mokytojos garbės vardu. Ji – akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (II tomo) straipsnių apie veiksmažodžių prasmę, klasifikavimą ir vartojimą, taip pat mokomosios knygos „Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai“ autorė.
Kraštietė dirbo dar kitą labai svarbų, tačiau itin slaptą darbą. Apie tai, ką ji veikdavo iki gilios nakties, daug metų nežinojo nei namiškiai, nei artimieji, o ką jau kalbėti apie kolegas. Vienuolė kotrynietė Laima Vanagaitė, buvusi Vilniaus pedagoginio instituto studentė, paprašė P. Bernadišienės pagalbos patalkininkauti kunigui Vaclovui Aliuliui ir prisidėti prie svarbiausios katalikų liturginės knygos Mišiolų leidimo. Mokslininkė iškart sutiko ir maždaug nuo 1978 metų pradėjo tvarkyti 10 knygų teksto kirčiavimą, taisyti klaidas; taip pat noriai prisidėjo prie 1988 m. Romoje išleisto leidinio „Dievo tautos liturginės valandos“ (psalmių, maldų ir Biblijos skaitinių, skirtų katalikams kasdien tyliai ar garsiai skaityti, giedoti) tekstų sutvarkymo.
Mūsų kraštietė puikiai išmanė žodžių ženklinimą kirčio ženklais. Paženklindavo labai tiksliai, kas tikrai buvo būdinga vienam ar kitam žodžiui. O tai anksčiau bei šiais laikais daroma tam, kad mes greičiau suprastume kitus (ypač ne mūsų kalbinės aplinkos) kalbančiuosius, kad mums būtų lengviau skaityti ir suvokti parašytą tekstą. Be to, juk nekirčiuodami lietuviškai mes nekalbame. Taigi P. Bernadišienės darbai svarbūs ir moksliniu kalbos vartosenos įvertinimo požiūriu, ir pagalba kalbėti taisyklingai.
P. Bernadišienė būtų pasiekusi ir daugiau, tačiau sūnaus netektis, šeimos rūpesčiai, o ir rimtos jos pačios sveikatos problemos trukdė labiau atsidėti moksliniam darbui. Betgi ji dėl savo negalios niekam nesiskundė, kantriai dirbo institute iki 1985 metų. 1993 m. liepos 24 d. atgulė amžino poilsio Antakalnio kapinėse.
2010 metais Jurbarke iškilmingai ir originaliai buvo paminėta P. Bernadišienės 100-ųjų gimimo metinių sukaktis. Jurbarko krašto lietuvių kalbos mokytojų ir bibliotekininkų, Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos iniciatyva didžiulis būrys Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto mokslininkų ir studentų, taip pat grupė kraštiečių kalbininkų lankėsi mokyklose ir su mokiniais diskutavo apie lietuvių kalbą. Vakariniame susitikime su visuomene universiteto mokslininkai Vincentas Drotvinas, Antanas Pakerys (perėmęs akcentologijos dėstymo ir tyrinėjimo darbus iš P. Bernadišienės), Vera Mauricaitė, Dainius Vaitiekūnas ir kiti dalyviai pasidalino prisiminimais apie mūsų kraštietę.
Oficialių enciklopedinių žinių apie P. Bernadišienę yra gana nedaug. Išliko jos draugės Bronės Katinienės, buvusių mokinių, studentų ir bendradarbių šiek tiek prisiminimų, tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto studentės Irmos Vitkauskienės diplominis darbas „Petronėlės Bernadišienės gyvenimas ir pedagoginė veikla“. Pavardė vis paminima moksliniuose straipsniuose, dar kelios žinutės interneto erdvėje… Tos informacijos galėtų būti žymiai daugiau, nes, vykdant įstaigų sujungimo pertvarką, tikėtina, kad akcentologės archyvą perėmė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija. Kalbininkams (ypač naujiems ir kilusiems iš Jurbarko krašto) dar yra nemažai galimybių pažinti ir iš užmaršties mums sugrąžinti kraštietę, kuri tikrai iš visų jurbarkiškių geriausiai žinojo (ir šiandien būtų žinojusi), kaip reikia taisyklingai sukirčiuoti lietuvių kalbos žodžius ir juos tinkamai ištarti. Ir dėl to Petronėlė Bernadišienė yra verta išlikti mūsų atmintyje.
Antanas Gvildys
