Rugpjūčio 24 d. sukanka 135 m. nuo mūsų kraštiečio kunigo, filosofo, visuomenininko, spaudos darbuotojo prof. Izidoriaus Tamošaičio gimimo. Jis buvo išsilavinęs ir aktyvus Nepriklausomos Lietuvos pilietis, padėjęs suklestėti mūsų jaunos valstybės mokslui ir kultūrai. Deja, kaip ir daugelio to meto šviesuolių jo neaplenkė sovietų represijos – I. Tamošaitis buvo ištremtas, įkalintas ir mirė Sibire.
Kunigas ir humanitaras
Izidorius Tamošaitis gimė 1889 m. Antkalniškių k. Skirsnemunėje baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Raseinių miesto mokykloje, studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1912 m. baigė kunigų seminariją ir buvo pasiųstas toliau mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją. Nuo 1916 m. studijas tęsė Fribūro universitete Šveicarijoje.
Baigęs mokslus 1920 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1924-ųjų dėstė filosofiją Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1922 m. tapo ir Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros docentu, nuo 1930-ųjų – profesoriumi. Pasitraukęs iš Žemaičių kunigų seminarijos atsidėjo vien darbui universitete: dėstė filosofiją, logiką, etiką ir kitas disciplinas.
Izidorius Tamošaitis buvo aktyvus spaudos darbuotojas. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu savo straipsnius skelbė žurnaluose „Logos“, „Humanitarinių mokslų fakulteto darbai“, „Židinys“. 1929–1938 m. redagavo žurnalą „Vairas“, kuris, kartu su „Židiniu“ ir „Kultūra“, buvo vienas didžiausių tuo metu kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo žurnalų.
1930 m. Humanitarinių mokslų fakultetas pradėjo leisti žurnalą „Eranus“, kurį irgi redagavo I. Tamošaitis. Žurnalo išleisti keturi tomai, o juose buvo skelbiami universiteto filosofų, psichologų, istorikų, filologų moksliniai straipsniai lietuvių ir vokiečių kalbomis.
1934–1939 m. I. Tamošaitis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku. Ši sąjunga išleido tris „Žurnalistų sąjungos metraščio“ numerius, kuriuose išspausdinta ir I. Tamošaičio straipsnių.
Tėviškė neapsaugojo
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą prof. I. Tamošaitis grįžo į tėviškę Antkalniškiuose ir parsivežė didžiulę savo biblioteką. Čia buvo knygų, žurnalų ir kitų spaudos leidinių lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Mūsų kraštietis bene vienintelis Lietuvoje prenumeravo rusų emigrantų Paryžiuje leistą žurnalą „Sovremennyje zapiski“ („Šiuolaikiniai užrašai“).
Profesorius tikėjosi, kad gimtajame kaime jam ir jo bibliotekai bus saugiau. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. jis buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą.
1942 m. sausio 2 d. keturiolika lietuvių buvo atvežti į Kansko miesto NKVD izoliatorių. Tarp jų buvo ir I. Tamošaitis, prezidentas Aleksandras Stulginskis, Valstybės tarybos pirmininkas, „Lietuvai pagražinti draugijos“ ir Lietuvos meno kūrėjų draugijos steigėjas Stasys Šilingas bei kiti žymūs Lietuvos žmonės. 1942 m. balandį Nižniaja Poima 7-ame punkte perskaityta kaltinamoji išvada ir paskelbtas teismo nuosprendis, kuriuo jie apkaltinti „nusikalstama veikla“ ir nuteisti kalėti.
I. Tamošaitis uždarytas Kansko miesto kalėjime, čia nuo bado, ligų ir išsekimo 1943 m. vasario 6 d. mirė.
Bibliotekoje – kaip kape
Didžiulė I. Tamošaičio biblioteka, kurią jis buvo parvežęs į Antkalniškiuis, pokariu sunyko.
Man pavyko pas vieną kunigą rasti knygą prancūzų kalba „Evangelija pagal Matą“, išleistą Paryžiuje 1923 m., su prof. Izidoriaus Tamošaičio bibliotekos antspaudu, o iš vieno žmogaus gauti keletą spaudinių iš jo bibliotekos – leidyklų katalogų, kvietimų ir kt.
Užrašiau ir keletą atsiminimų žmonių, kurie lankėsi toje bibliotekoje ir matė jos likučius.
Poetas Jonas Juškaitis 2014 m. birželio 10 d. telefonu man pasakojo: „Kai man Antkalniškiuose atidarė klėtį, kurioje buvo parvežta Izidoriaus Tamošaičio biblioteka, įėjau į ją kaip į Tutanchamono kapą. Čia buvo dulkių sluoksniai, krėtė šaltis. Tai buvo 1968 metais. Bibliotekoje buvo I. Tamošaičio universiteto regalijos, pažymėjimas, J. Zikaro pagamintas I. Tamošaičio bareljefas, Kalpoko, I. Šlapelio („Trakų pilis“) darbai. Bibliotekoje buvo rusų emigrantų Paryžiuje leisto žurnalo „Sovremennyje zapiski“ numerių, čekų eserų laikraštis „Novy grad“, leidiniai prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, leisti Berlyne, Liuvene, Londone. Buvo ir knyga su B. Pasternako autografu, A. Kerenskio atsiminimai, „Seimo stenogramos“. Aš pats prisirinkau tris maišus knygų, už kurių kiekvieną sumokėjau po 10 rublių.“
Būtų įdomu sužinoti, koks šių knygų likimas.
Tais pačiais metais gruodžio 10 d. apie I. Tamošaičio biblioteką teko kalbėtis su Vilniuje, Dominikonų g. esančio antikvariato vadovu Algirdu Šimulynu. Jis pasakojo: „Kai 1968 metais nuvykau į Antkalniškius, į buvusią I. Tamošaičio biblioteką, iš jos jau nedaug kas buvo likę. Dauguma knygų buvo sunaikintos graužikų. Iš parsivežtų leidinių pamenu buvus Martino Heidegerio knygą su jo autografu I. Tamošaičiui, Osvaldo Spenglerio „Europos saulėlydis“, 2 t., 1918-1922 m. Taip pat I. Tamošaičio bibliotekoje buvo cariniai leidinio „Idėji filosofiji“ 15 tomų, Belgrade rusų emigrantų leisto laikraščio „Putj“ 60 numerių“.
Vertas įamžinimo
Bandžiau ieškoti I. Tamošaičio gyvenamosios vietos Kaune.
Prieškario Universiteto leidiniuose rašoma, kad jis gyvena Muziejaus g. 5. Tačiau nei Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius, nei Kauno savivaldybės kultūros skyrius apie tai nieko nežino.
Tik vienas gidas nurodė, kad I. Tamošaitis galimai gyveno Maironio name. Tai, kad kurį laiką jis tikrai ten gyveno, patvirtino ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė.
Prieš pat sovietų okupaciją I. Tamošaitis gyveno vieno iš „Pažangos“ bendrovės steigėjų Jono Lapėno name. „Pažangos“ bendrovės rūmuose I. Tamošaitis redagavo žurnalą „Vairas“.
Manau, kad profesorius I. Tamošaitis vertas įamžinimo – bent jau gatvės pavadinimo savo krašte.
