Balandžio 16 d. vykusi rajono kraštotyros konferencija šiemet buvo itin marga ir turtinga: kraštotyros darbų ekspozicija rodė gausėjantį šios srities darbininkų būrį, kultūros centrų prisistatymai patvirtino, koks unikalus ir tradicijomis įdomus Jurbarko kraštas. Viešosios bibliotekos salė vos sutalpino krašto tradicijų tyrinėtojus ir puoselėtojus – visus juos pavadinusi didžiaisiais kultūros žmonėmis viešnia iš Kultūros ministerijos atsakė į konferencijos pavadinime keltą klausimą: ar yra tradicinės kultūros atminties politika, ir kodėl tai svarbu.
Konferencijos dalyvius nuotaikingomis melodijomis sutiko jurbarkiškė kapela „Santaka“, o smalininkietė režisierė Nijolė Aleksienė kartu su mažaisiais etnokultūros puoselėtojais Kristupu, Migle ir Linu pasveikino visų Jurbarko krašto etnografinių regionų šnektomis.
Konferenciją sveikinęs rajono meras Skirmantas Mockevičius etninės kultūros pažinimo svarbą susiejo su dabarties pasaulio be sienų aktualijomis – nepažinęs savo tradicijų, nesuvoksi ir svetimų.
Savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė džiaugėsi didėjančiu kraštotyrininkų būriu: parengti 43 nauji kraštotyros darbai, juos rašė 81 autorius. Save R. Kliukienė pavadino veterane ir prisipažino, kad jaučiasi sėdinti savo rogėse, turbūt todėl be jokių užrašų vardijo kraštotyrininkų pavardes bei apibūdino jų darbus.
Metraščiuose – esamasis laikas
Pasak rajono kraštotyrininkų vedlės, bibliotekininkams, kurie 2014 m. parengė 17 kraštotyros darbų, toną duoda Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė. Bibliotekininkės daugiausia gilinasi į savo profesinę veiklą – rašo bibliotekų metraščius, bet ne tik.
Jadvyga Ročkienė kasmet fiksuoja ir Raudonės seniūnijos gyvenimą. Aldona Kemzūrienė talpina ir Armeniškių bendruomenės gyvenimo istoriją. Danguolė Kazlauskienė fiksuoja Pilies I kaimo, Rūta Ivanauskienė ir Birutė Norkienė – Smalininkų kultūrinę veiklą. Nijolė Berulienė pateikė Eržvilko kultūrinės veiklos aprašą. Ona Cimermanienė sudėjo daug publikacijų kopijų, atspindinčių įvairiapusį Seredžiaus bendruomenės gyvenimą.
Vilija Stoškienė iš Girdžių – antros kartos kraštotyrininkė, kelius jai pramynė mama. „Vilija labai atsakingai surenka žinias, fiksuoja ne tik kultūrinę veiklą, bet suguldo visas miestelio ir apylinkių naujienas. Tad vartydami istorinę medžiagą sužinome ir apie renginius, mokyklos pasiekimus bei aktualijas, žmonių migraciją, verslus, politinį ir visuomeninį gyvenimą, gimimus ir netektis“, – sakė R. Kliukienė.
Stakių bibliotekininkė Albina Aleksienė parengė medžiagą apie savo krašto ūkininkus. Jolanta Jucikaitė užrašė Šimkaičių bibliotekos istoriją nuo 1945-ųjų – daugiau kaip 300 puslapių.
Viešvilės bibliotekos metraštį parengė Audronė Saladienė, Klausučių – Violeta Puzinienė, Rotulių – Zuzana Gavėnaitienė. Rūta Karosevičienė pateikė daug žinių apie anksčiau Veliuonoje dirbusias bibliotekininkes. Tamošių bibliotekininkė Birutė Petkevičienė – naujokė kraštotyros darbe, tad R. Kliukienė linkėjo jai sekti geriausiais šios veiklos pavyzdžiais.
Įdomus Baltraitiškės bibliotekos metraštis. Virginija Užkuraitienė labai atsakingai fiksuoja viso regiono gyvenimą: suskaičiuoja ne tik skaitytojus, bet ir gyventojus, išvardija jų užsiėmimus, aprašo pasiekimus, kultūrinę veiklą, surikiuoja problemas, netektis, negeroves. „Virginija – objektyvi šiandienos gyvenimo metraštininkė. Vertingiausia bibliotekų metraščiuose – esamojo laiko fiksavimas“, – sakė R. Kliukienė.
Kraštotyros aruodą papildė ir kultūros centrų meno mėgėjų kolektyvų metraščiai: ansamblio „Veliuonietis“ (parengė Adelė Baublienė), „Vaivorykštės“ teatro (Rosita Šimkutė ir Birutė Šneiderienė), chorų „Lelija“ (Dalė Jonušauskienė, Rimutė Mineikienė ir Rimantė Batvinienė) ir „Versmė“ (Marija Elena Tautkuvienė). Taip pat parengti Eržvilko ir Jurbarko kultūros centrų metraščiai. Lilija Jakelaitienė, Adelija Meizeraitienė, Aušra Smirnovienė ir Jūratė Kvietkauskienė aprašė Jurbarko krašto ir Veliuonos krašto istorijos muziejų veiklą.
Įdomų darbą pristatė vadžgiriškė Lina Lukošienė – tai senosios Vadžgirio fotografijos. Algimantas Vizbara aprašė Girdžiams nusipelniusius žmones, kurie apdovanoti seniūnijos įsteigta „Gyvenimo bure“.
Svarbios ir dvi knygos: M. E. Tautkuvienės parengta ir 2014 m. išleista „Dainuojanti Versmė“ ir šiemet pasirodžiusi „Jurbarko Konstantino Glinskio teatras“ (parengė Danutė Samienė ir Agnė Banytė).
Įtraukia jaunimą
Mokytojai į krašto tyrinėjimą įtraukia jaunimą. Visuomet brandūs Seredžiaus kraštotyrininkų darbai. Mokytoja Margarita Baršauskienė parengė darbą apie Seredžiaus krašto muziejus, o kartu su istorijos mokytoju Rolandu Rulevičiumi ir mokiniais Emilija Gerulyte, Evelina Kernagyte, Rimantu Rulevičium, Eriku Bakšensku – apie 1863 metų sukilimo atgarsius Dubysos krašte.
Naujamiesčio pagrindinės mokyklos mokytoja Danguolė Juščienė pristatė mokinių sukurtas legendas apie Jurbarką. Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos mokytojos Nijolės Norkienės mokinės Raminta Matijošaitytė, Eimantas Mencas, Dovilė Pigagaitė, Milagra Jociūtė ir Mingailė Požėlaitė užrašė savo senelių ir tėvų vaikystės žaidimus.
Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje kraštotyrinei veiklai vadovauja direktorės pavaduotoja Liucija Pranaitienė. Gimnazistai Daiva Balčaitytė, Andrius Jurevičius, Ieva Lekavičiūtė, Rūta Ordinatė ir Guoda Pranaitytė parengė darbą apie kraštietę poetę Joaną Danutę Žilaitytę-Juškaitienę.
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinės Eimina Dirvelytė, Miglė Birgiolaitė, Karolina Sabaitė, Greta Kubiliūtė, Karolina Kasputytė, Austėja Reičiūnaitė, Gabija Jurgilaitė, Gintarė Stankevičiūtė, Elžbieta Budzinauskaitė, vadovaujamos mokytojos Birutės Genienės, užrašė dar gyvų okupacinio laikotarpio liudininkų atsiminimus.
Didelę kraštotyrininko patirtį turintis Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos direktorius Gediminas Klangauskas parašė mokyklos sporto istoriją, o kraštotyros barų naujokė viešvilietė istorikė Eglė Gečaitė – apie holokaustą Jurbarko krašte.
Vertybes kuria darbštieji
Rajono kraštotyrininkų vedlė R. Kliukienė teigė, kad vertingas net ir mažiausias darbas, kuriame palikta istorijos žymė. Kraštotyrininkai, kurių darbai nusipelnė ypatingų vertinimų gali būti vadinami didžiaisiais kultūros puoselėtojais. Tokį apibūdinimą konferencijon atvežė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
Begaliniai didele vertybe R. Kliukienė pavadino mokytojos Irinos Pukėnienės parengtą darbą „Smalininkai. 1900–1945. (Straipsniai, atsiminimai)“. „Tai labai didelio ir kruopštaus darbo rezultatas. Irina po kruopelytę kaupė istorinę medžiagą, vertė senus vokiškus laikraščius, ieškojo liudininkų Smalininkuose, Vokietijoje, už Atlanto. Mokytoją domino viskas, kas nors kiek susiję su šiuo ilgus šimtmečius Vokietijai priklausiusiu miesteliu, jos dėka atversti iki šiol nežinoti istorijos puslapiai“, – sakė Kultūros skyriaus vyr. specialistė.
Girdžiškio Vytauto Lekučio darbas „Zigmas Toliušis. Miliušių dvare. Prisiminimai“ nusipelnė epiteto – žygdarbis, jį autorius rengė net dvidešimt metų. Čia sudėti dar 1993 m. Vytauto ranka perrašyti buvusio žymaus Lietuvos tarpukario politinio ir visuomenės veikėjo, advokato dar niekur neskelbti atsiminimai apie Girdžių seniūnijoje esantį Miliušių dvarą, kurio valdytoju buvo Zigmo tėvas, 1863 metų sukilimo dalyvis Juozas Toliušis.
Viešviliečio Algirdo Sinkevičiaus darbai „Senosios Viešvilės apylinkių evangelikų liuteronų kapinės“, „Smalininkų žydų bendruomenės pėdsakais“ ir „Viešvilės apylinkių liaudies dailė. Tautodailė“, pasak R. Kliukienės, galėtų būti geru pavyzdžiu visiems.
Pasak specialistės, nedovanotina, kai po nuotrauka ar straipsnio kopija, nėra nuorodų, maža naudos, jei įvardijamas tik renginio pavadinimas, o nėra net užuominos apie rengėjus, vietą, atlikėjus.
„Visuomet žinokime patį svarbiausią dalyką, kad istorinę medžiagą kaupiame ir rašome gerokai į priekį – tiems, kurie mūsų darbus skaitys po 20, 50, 100 metų. Turime jiems palikti išsamią informaciją“, – sakė R. Kliukienė.
Renginio viešnia Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Bronė Stundžienė ragino kraštotyrininkus sujudinti žmonių atmintį, fiksuoti jų pasakojimus ir biografijas. Taip pat – nenusigręžti nuo naujų, neretai svetimų, tradicijų – objektyvus kraštotyrininko žvilgsnis turi palikti ateičiai ir tai, kas galbūt mums dabar nepriimtina.
Pasak I. Seliukaitės, kultūros tradicija negali gyvuoti be atminties, kurią palaiko etnokultūros puoselėtojai, o kultūros archyvą kaupia krašto tyrinėtojai. „Todėl šiandien galima visus jus vadinti didžiausiais kultūros puoselėtojais. Daugelį didžiųjų į lietuvybę atsigręžti paskatino mažieji kultūros kūrėjai. Ačiū jums už šį gražų etnografinių metų renginį – gal gražesnio man šiemet jau ir neteks pamatyti“, – dėkojo jurbarkiečiams ministerijos atstovė.
Danutė Karopčikienė
