Kultūra yra bene vienintelis dalykas, kuriuo gali didžiuotis Jurbarkas. Vis dėlto nemažai kultūros specialistų nuogąstauja, kad po neseniai įvykusios reformos naujiesiems kaimo kultūros centrams dirbti nebus lengva, todėl prieš keletą savaičių Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja pradėjusiai dirbti Daurai Giedraitienei pirmiausia teks išsklaidyti baimes ir įkvėpti pasitikėjimo.Pirmasis interviu su Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitiene – apie tai, kuo galime didžiuotis ir kur link turėtume eiti, kad Jurbarką garsintų ne tik kultūros paveldas, bet ir šiandien šiame krašte gyvenantys menininkai ir tautos tradicijas puoselėjantys meno mėgėjai.
– Kaip Jūs vertinate kultūros įstaigų reformą, ko daugiau – privalumų ar trūkumų joje matote?
– Reformą vertinu teigiamai. Dirbdama Jurbarko kultūros centro direktorės pavaduotoja, kuravau filialų veiklą. Mačiau, kad reikalingi radikalūs pasikeitimai. Šalia didžiausios pagarbos nuoširdžiai ir gerai dirbusiems žmonėms turiu pasakyti, kad dažnai filialuose veikla vyko, švelniai tariant, labai formaliai. Tiktų posakis „Dievas – aukštai, ciesorius – toli”. Po reformos buvusiuose kaimo kultūros namuose – dabar naujuose kultūros centruose darbas vyks sklandžiau. Esu įsitikinusi, kad darbuotojai bus daugiau motyvuoti ir atsakingi čia pat esantiems direktoriams ir taip pat bendruomenės žmonėms. Taigi reformoje matau daugiau privalumų. Atėję nauji jauni darbuotojai įneš gaivių vėjų. Trūkumų būna visur ir visada. Yra žmonių, kuriems ši reforma buvo skausminga, bet reikia pakilti aukščiau už asmeniškumus ir galvoti apie naudą visuomenei. Suprantu ir užjaučiu įsiskaudinusius, bet taip jau gyvenime būna, kad visuomet kažkas jaučiasi nuskriaustas. Sunku to išvengti, kad ir kaip norėtųsi. Apie kultūros administravimo tobulinimą dar anksti kalbėti.
– Koks Jūsų požiūris į kultūros finansavimą, kokius prioritetus išskirtumėte, ką keistumėte, ar manote, kad finansavimo sistema funkcionuoja gana gerai?
– Esu už tai, kad kultūros centrai tenkintų vietos bendruomenės žmonių kūrybinius, kultūrinius poreikius, įtraukdami tuos žmones į pačią įvairiausią kūrybinę veiklą, skatintų ir remtų vietinių žmonių kultūrinį lavinimąsi. Būtent šiems reikalams reikia skirti kultūros lėšas. Blogai, jei visi šie pinigai sumokami miestiečiams atlikėjams.
– Pastebėjote, kad Lietuvos kultūros politikai labiausiai trūksta objektyvumo, patriotizmo, sveikų kūrybos ambicijų, dėl to pernelyg dažnai nueinama pigiausiu keliu. Idėjų trūkumas pastebimas ir Jurbarke. Pavyzdžiui, veliuoniečiai skundžiasi, kad visus renginius atlaiko tautinių šokių ansamblis „Veliuonietis”, o kultūros centro veiklos lyg ir visai nematyti. Tuo tarpu Jurbarko kultūros centro direktorė įsitikinusi, kad Veliuonos kultūros centras dirba gerai ir direktorei Irmai Svetlauskienei negalima turėti jokių prikaištų. Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau. Kaip manote, nuo ko tai priklauso – nuo žmonių, dirbančių kultūros srityje, ar nuo bendruomenės aktyvumo, gyventojų suinteresuotumo kultūros plėtra? Ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?
– Kad padėtis pasikeistų, visų pirma reikia paprasčiausio geranoriškumo ir gebėjimo žvelgti objektyviai. Tai galioja tiek kultūros darbuotojams, tiek bendruomenių žmonėms. Jūs pavyzdžiu pateikiate Veliuonos kultūros centro veiklą. Kadangi pati kultūros centrų reikaluose nesu naujokė, žinau jų veiklą nuo 2004 metų, tai Veliuonos klausimu D. Samienei galiu tik paantrint. Taip, ir aš manau kad I. Svetlauskienė turi teisingą supratimą apie kultūros darbą, pakanka minčių, idėjų, ir matau, kad ji jas įgyvendina. Nėra tiesa, kad tik „Veliuonietis” „atlaiko” visus renginius. Šiemet „Veliuonietis” pilnos sudėties koncertavo liepos 15 d., „Veliuonos kadrilio” šventėje pasirodė tik šokėjų grupė, vasario 16 d. koncertavo vokalinė grupė. Be šių trijų, Veliuonoje šiemet vyko dar 17 įvairių renginių, kuriuose „Veliuonietis” nedalyvavo. Tikriausiai juose nebuvo ir besiskundžiantieji.
Apskritai vietiniams kolektyvams derėtų nuolat dalyvauti savo krašto renginiuose. Kalbėdama apie ėjimą pigiausiu keliu, turiu mintyje ne pinigus, o kultūros lygį. Savas brandus kolektyvas gali pasirodyti geriau už brangią, bet nebrandžią „žvaigždę”.
– Kaip kultūros prioritetą išskiriate kultūrinio turizmo plėtrą rajone. Kaip ją įsivaizduojate? Didelio pasisekimo sulaukia kultūrinio turizmo šventė „Panemunių žiedai”, bet tai vienintelis renginys, į rajoną pritraukiantis tūkstančius žmonių. Tokiam renginiui organizuoti reikia didelių pinigų ir didelių pajėgų, tačiau nesena patirtis parodė, kad Jurbarko kultūros centras už biudžeto lėšas nebuvo pajėgus rengti tokią šventę.
– Biudžetai yra tokie, kokie jie gali būti. Žinia, šventės susiję su biudžeto dydžiu. Todėl galim tik džiaugtis, kad Raudonėje vyksta didelė graži šventė. Jurbarko kultūros centro renginiai mažesnių mastų, bet taip pat turim daug puikių, įdomių ir prasmingų švenčių, į kurias drąsiai galime kviesti pro šalį važiuojančius turistus, rajono svečius. Bet kultūrinio turizmo plėtra nėra vien renginiai. Jurbarkas turi paveldo objektų. Ne visi jie turistams yra matomi. Būtų puiku daugiau jų atidengti, parengti tinkamais lankyti, sukurti savitą, ryškų Jurbarko krašto veidą, kaip krašto, buvusio pirmoje eilėje mūšiuose su kryžiuočiais. Būtina plėtoti mūsų krašto dailininkų, muzikantų įdirbį, išsaugoti juos čia, sudaryti sąlygas jiems augti. Svarbi tiek etninė kultūra, tradiciniai amatai, tiek šiuolaikinė meno raiška. Pravažiuojantis turistas turi visa tai regėti, jis turi rasti puikios ir lengvai prieinamos informacijos tiek internete, tiek atvykęs į rajoną. Tai nėra vieno žmogaus ar vienos institucijos darbas. Tai sutelktas bendras visų darbas.
– Kaip artimiausią savo uždavinį nurodote siekį parengti rajono kultūros strategiją. Kaip tą darysite ir ko tuo sieksite?
– Jurbarko savivaldybės strateginiame plėtros plane šalia devynių labai konkrečių su remontu, renovacija ir pora projektų susijusių punktų buvo numatyta atlikti rajono gyventojų kultūrinių poreikių raidos ir esamos būklės tyrimą ir parengti kultūros plėtros programą. Tai turėjo būti atlikta 2007 metais, bet dėl man nežinomų priežasčių atlikta nebuvo. Šiuo metu strateginis rajono plėtros planas atnaujinamas. Tikiuosi, jame turėtų būti kalbama apie kultūros plėtrą. Strategijos rengimas nėra vieno žmogaus darbas. Kartu su strategijų rengimo specialistais turėsime darbuotis ir mes patys – visos kultūros įstaigos, įtraukti ir gyventojų bendruomenes. Strategijos rengimo pirmieji žingsniai yra esamos situacijos ir galimybių išsamus įvertinimas, siekiamybių apsibrėžimas, vizijos numatymas ir po to uždavinių konkretinimas.
– Dėl kokių priežasčių dalyvavote konkurse į Kultūros skyriaus vedėjas? Ar turite ambicijų, kurias norėtumėte įgyvendinti? Kokių permainų reikalausite iš savo pavaldinių – Kultūros skyriaus darbuotojų, kultūros centrų direktorių?
– Ryžausi dalyvauti konkurse, nes man yra įdomūs visi kultūros barai. Ši pareigybė kaip tik ir turi apimti rūpinimąsi paveldosauga, etnine kultūra, muziejininkyste, renginiais, amatais, menais, apskritai kultūros sklaida. Mano asmeninė veikla iki šiol taip pat buvo gana plati ir įvairi. Apie ambicijas gal ir anksti kalbėti. Esu nusiteikusi komandiniam darbui. Visuomet reikia įvertinti visų galimybes ir situacijas. Jau esu sakiusi, kad nenoriu viršininkų-pavaldinių santykių. Taip, sprendimo galią turiu, bet noriu dirbti komandoje, ir pirmas mano uždavinys – suderinti kultūros institucijų darbą taip, kad būtų tarpusavio palaikymas, supratimas, pagalba, geranoriškumas, vyktų sklandus darbas. Kalbu ne tik apie kultūros centrų darbuotojus, bet apie visas kultūros įstaigas. O Kultūros skyriuje šiuo metu turiu tik vieną puikiai dirbančią darbuotoją ir esu tikra, kad darbas eisis sklandžiai.
Danutė BAKAITYTĖ
