Stakiuose prieš šimtą metų – 1924-ųjų gegužės 17 d. – gimė Leonardas Drotvinas, o dar po penkerių metų – 1929-ųjų liepos 10 d. – į šį pasaulį atėjo ir brolis Vincentas Drotvinas. Išskirtinai retas atvejis, kai vienos šeimos broliai pasirenka vienodą – kalbininko – kelią ir drauge puoselėja tėvų perduotas vertybes – meilę gimtajai kalbai ir tėviškei. Sukakčių proga būtina prisiminti abu mūsų kraštiečius ir taip simboliškai jiems padėkoti už nuopelnus lietuvių kalbai ir Jurbarko kraštui.
Brolių gyvenimo apžvalga
Leonardas Drotvinas mokėsi Stakių pradžios mokykloje, vėliau – selaziečių mokykloje Vytėnuose ir Raseiniuose. 1944 m. bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau sovietai jį suėmė ir privertė tarnauti raudonojoje armijoje. Grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Šimkaičiuose, Betygaloje, Kėdainiuose. Nuo 1947 m. neakivaizdžiai studijavo rusų kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, o 1954–1957 m. – Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakulteto Rusų kalbos katedros aspirantūroje. 1958 m. apgynė filologijos mokslų daktaro disertaciją, parašydamas mokslinį darbą „Sąlygos sakiniai rusų ir lietuvių kalbose“. Nuo 1961 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos katedroje. Dėstė kalbotyros dalykus, rusų kalbos sintaksę. Nors kalbininkas daug metų tyrinėjo rusų ir lietuvių kalbų sintaksės panašumus ir skirtumus, tačiau didžiausią laiko dalį paskyrė būtent tik gimtajai kalbai. Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kalbos istorinės sintaksės, sudėtinių sakinių istorijos tyrinėtojų. Parašė studiją apie Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ panaudotus sudėtinius sakinius, taip pat straipsnius apie XVI–XVII amžiaus lietuviškų raštų sakinius, mokomųjų knygų seriją apie kalbų gretinimą. Leidinių tiražai nebuvo dideli, nes labiau orientuotasi į mokslininkus ir studentus. Taip pat žurnaluose „Kalbotyra“, „Baltistica“, „Mokslo darbai. Lietuvių kalba ir literatūra“ paskelbė apie 30 mokslinių straipsnių. 1983 m. rugsėjo 3 d. kalbininkas mirė ir palaidotas Vilniuje.
Vincentas, kaip ir vyresnysis brolis Leonardas, pradėjo mokytis taip pat Stakiuose. Ne kartą mokslininkas yra pasakojęs apie tuomet atmintin įsirėžusius skaudžius įvykius toje mokykloje, kai sovietiniai okupantai 1941 m. birželį gyvuliniuose vagonuose išgabeno į Sibirą dalį Stakių mokyklos mokytojų. Mokslas buvo tęsiamas Raudonėje, Vadžgiryje, Betygaloje. 1949 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. Vilniaus universitete mokėsi aspirantūroje. Darbą pradėjo Vilniaus pedagoginiame institute (dėstytojavo, profesoriavo, dirbo katedros vedėjo, dekano ir prorektoriaus pareigose). 1967 m. suteiktas filologijos mokslų kandidato (daktaro) laipsnis už disertaciją „XVI–XVIII a. lietuviškų raštų sudurtiniai daiktavardžiai“. Be vadybinio ir pedagoginio darbo itin didelė kalbininko veiklos sritis buvo Mažosios Lietuvos kalbų reikalai: rankraščiai ir žodynai, jų autorystės problemos, leksika ir frazeologija, lietuvių kalbos vartojimas tame regione. Lietuvos ir užsienio kalbininkų spaudoje paskelbė nemažai straipsnių senųjų lietuviškų raštų ir žodynų temomis, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. Profesorius parengė spausdinti rankraštinius XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynus „Lexicon Lithuanicum“, „Clavis Germanico-Lithvana“, kuriuos, parašytus ranka gotiškomis raidėmis, jau vien perskaityti buvo labai sunku. O kiek dar kitų jo iniciatyva išspausdinta ir taip pat perkelta į elektronines versijas svarbių rankraštinių žodynų! Išleisti leidiniai „Pagrindinės leksikografijos sąvokos“, „Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija“, „Jokūbas Brodovskis – žodynininkas“. Su kalbininku Vladu Grinaveckiu parengta knyga „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“. Paskelbė archyvinės medžiagos apie kalbininkus Kazimierą Būgą, Frydrichą Kuršaitį, Mykolą Merliną, Augustą Šleicherį ir kt. Už mokslo darbą „Mažosios Lietuvos raštijos paveldo (leksikografijos) tyrimai“ V. Drotvinui įteikta 2014 m. Lietuvos mokslo premija. Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrius džiaugėsi tokiu kalbininko įvertinimu ir tikėjo, kad dar bus daug naujų mokslinių darbų. Bet kraštietis tąkart pažadėjo nedaug – tik suspėti baigti pradėtus darbus. Deja, 2015 m. liepos 12 d. mokslininkas mirė. Palaidotas Vilniuje.
Tai tokia glausta abiejų brolių – Leonardo ir Vincento – gyvenimo apžvalga. O kokie jie buvo kaip žmonės, koks jų požiūris į gyvenimą, studentus? Bent truputį pajauskime jų kasdienybę ir drąsą, pasidžiaukime jų nuopelnais lietuvių kalbai.
Vienas iš nutylėtų
Nėra lengva rašyti apie Leonardą Drotviną, kadangi daugybė praėjusių metų jau labai atitolino kraštietį nuo mūsų ir išdildė daug svarbių patirčių. O ir Likimas jam davė pernelyg mažai darbo ir kūrybos laiko. 2009 metais, Jurbarke prisimenant kalbininko 85-metį, Vincentas Drotvinas nuoširdžiai pasakojo apie brolį, prisimindamas vaikystės metais gautą jo globą, rūpestingumą, ir suteiktą pagalbą, kai niekaip nesisekė išsikapstyti iš didžiulės sniego pusnies. O maloniausia Vincentui būdavę, kai su broliu eidavo į Raudonę ir kalbėdavosi kalbėdavosi… Tai Leonardas išvedęs Vincentą į mokslus. Tai Leonardas vis mėgdavęs atvažiuoti į Stakius, susitikti su draugais, pagrybauti ir pasišnekučiuoti, nes niekada nebuvo nutolęs nuo gimtinės ir draugų.
Šiais laikais, kai knygose ir interneto platybėse galima surasti itin daug informacijos apie beveik viską, deja, apie Leonardą Drotviną tų žinių tikrai nėra daug. Pateikiami keli oficialūs enciklopediniai faktai, moksliniuose straipsniuose pasirodo pavienės nuorodos į kalbininko tyrinėjimus ir… beveik viskas. Tad pagrįstai 2009 m. išleistoje knygoje „Kalba ir žmonės“ Vincentas Drotvinas ir Artūras Judžentis pasiguodžia, kad „Leonardas Drotvinas – vienas iš nutylėtų ir primirštų lietuvių kalbininkų“. Žinome, kad mokslininkas dirbo sudėtingu laikotarpiu, kai sovietinė valdžia gniaužė ir žlugdė laisvą mintį. Tačiau šis žmogus buvo drąsus – 1956 m. gruodžio mėn. 11 d. laikraštyje „Tiesa“ išdrįsta atvirai išsakyti savo pilietinę nuomonę apie religiją – „Ir štai, šiandien mūsų šalyje teigiamoji religijos reikšmė yra ta, kad dalis sąžiningų vyresnės kartos žmonių buvo išauklėti sutinkant su religijos įsakymais – nevok, nemeluok ir t. t. Iš kitos pusės, mano manymu, kai kurie piliečiai, nors ir nereligingi, tačiau amoralūs“. Ir priduria, kad „religija apsišvietusiam žmogui nėra kliūtis […], kad negalima sakyti, jog ji galėtų būti stabdis vystant mokslą, techniką, meną. Juk žmonijos mokslinė, techninė pažanga neabejotinai pastebima ir ten, kur religija turi valstybines teises […]. Religija nekausto nei darbininkų, nei kolūkiečių iniciatyvos, nes ji neragina blogai dirbti, arba visiškai nedirbti…“. Sutikite – tai itin drąsus sovietinės Lietuvos spaudoje išspausdintas pasisakymas.
Darbas, kuris džiugina
Žymiai gausesnį palikimą ir daugiau prisiminimų mums paliko Vincentas Drotvinas. Jeigu ne jis, tai beveik nieko nežinotume apie skaudų Vilko vaikų likimą patyrusią Gertrūdą Benzę. Apie ją kraštietis V. Drotvinas 2002 m. yra paskelbęs straipsnį leidinyje „Baltistica“. Autorius nurodo, kad Gertrūda Benzė su seserimi ir broliu po Antrojo pasaulinio karo buvo priversti bėgti iš tėviškės nuo Karaliaučiaus kraštą okupavusių sovietų ir nuoširdų prieglobstį rado pas ūkininkus netoli Eržvilko. Gertrūda išmoko lietuvių kalbą ir vėliau Vokietijoje Halės-Vitenbergo Martino Liuterio universitete studentams dėstė lietuvių kalbą ir baltistikos kursą, parengė lietuvių kalbos gramatiką, parašė veikalą „Giedojam taw – Wir singen dir“ ir daug straipsnių apie mūsų kalbą.
1998 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ V. Drotvinas kruopščiai aprašo mokslinius tyrinėjimus apie Vokietijoje esančią bibliografinę retenybę – XVIII a. Frydricho Vilhelmo Hako Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną („Vocabvlarivm…“). Tyrinėtojas ne tik analizuoja žodyno ir į jį papildomai įrištų lapų turinį, bet ir pateikia itin detalų leidinio formato ir kokybės aprašymą – „Žodyno egzempliorius įrištas […] maždaug 0,3–0,4 cm storio kartono viršeliais, kurie aplipinti rudai margu popieriumi. Popierius vietomis pradilęs iki kartono, viršelio kraštai apdilę, kampai nuo naudojimo suapvalėję, nuo lankstymo ypač nukentėjęs pirmojo viršelio kairysis kraštas. Nugarėlė viršuj ir apačioj apiplyšusi, susiuvimo vietos išryškėjusios. Paėmus į rankas, lengva pajausti, kad egzempliorius ne visur vienodo storumo…“.
Na, toks buvo Vincentas Drotvinas – kiekviena detalė (kad ir mažiausia pastabėlė ar techninė klaida) jam būtina, kiekvienas žodis labai svarbus ir nepakeičiamas. Kraštietis tikrai buvo labai reiklus viskam. Tą tokį preciziškumą ir smulkmeniškumą gerai jautė kolegos ir studentai. Bendraudamas su jais beveik visada buvo oficialus, rimtu ir šaltoku žvilgsniu nužvelgiantis. Kartais studentams jau atrodydavo, kad svarbiausia mokslo šaka yra leksikologija: žodžiai, jų kilmė ir prasmė, žodynai, posakiai, terminai, senieji lietuvių kalbos raštijos atstovai, kad būtinai reikia pirkti leidinius „Kalbos kultūra“ ar „Mūsų kalba“. Jei neturėjai 15–20 tokių žurnalų, tai nesitikėk geriausio egzamino rezultato. O ir „pasiskolinti“ tų žurnalų iš jau egzaminą išlaikiusiųjų nebūdavo galimybės, nes ryšulėliai su leidiniais iki egzaminų pabaigos buvo kraunami prorektoriaus V. Drotvino kabinete. Žurnalų visas kalnas, beveik iki lubų… Stebėtasi tokiu profesoriaus keistumu, bet, praėjus nemažai metų, suprasta, kad ta originali akcija buvo gana gera, nes atsirado įprotis laukti naujų kalbos žurnalų ir juos skaityti.
Mokslininkas visada domėdavosi, kurie studentai yra kilę iš Jurbarko krašto. Beje, jiems kokių nors nuolaidų ar lengvatų seminarų ir egzamino metu nebūdavo, net atvirkščiai – reikėdavo daugiau už kitus pasakyti ir išmąstyti, ir be atsikalbinėjimų pas jį rašyti kursinius darbus. Buvau pakliuvęs ir aš į profesoriaus nemalonę, nes kursinių darbų vadovu pasirinkau kitą mokslininką. Ir tik sužinojęs, kad pagal pasirinktą darbų temą man respublikinėje bibliotekoje atsiras galimybė praverti specialių fondų duris, iškart atsileido ir pasidžiaugė, kad per Maironį ir Putiną aš turėsiąs gyvenime gal vienintelę galimybę rankose laikyti ir skaityti visą tarpukario Lietuvos spaudą ir nemažai to meto užsienio leidinių. Būdamas antru žmogumi pagal pareigas – mokymo reikalų prorektoriumi – V. Drotvinas gerai žinojo (bet tylėjo ir laimino), kad kai kurie pedagoginio instituto lituanistikos dėstytojai studentams parinkdavo tokias gana suktas (dviprasmiškas) kursinių darbų temas, kurioms aptarti būtinai reikėdavo gilesnės tarpukario spaudos apžvalgos. Jie, kaip ir V. Drotvinas, gerai jautė, kad studentai, pakliuvę už tų bibliotekos uždarųjų durų, skaitys „Lietuvos aidą“, „XX amžių“, „Lietuvos žinias“ ir kitus sovietų uždraustus tarpukario leidinius.
Kalbininkas nuolat dalyvaudavo Jurbarko krašto kalbos draugijos renginiuose, noriai bendraudavo su lituanistais ir mokiniais, domėjosi savivaldybės švietimo reikalais. Čia, mūsų krašte, jis labai pasikeisdavo. Dingdavo oficialioji rūstybė, veide atsirasdavo šypsena, žiūrėk ir kokį šmaikštesnį atsitikimą papasakos, pajuokaus… Žinoma, itin kalbus nebuvo, visada pirmiau šiek tiek patylėdavo, tarsi norėdamas susirikiuoti būsimas mintis, o tada jau trumpai drūtai ir gana griežtokai išsakydavo savo nuomonę, tarsi duodamas suprasti, kad čia viskas aišku ir taip turi būti.
Labai artimai bičiuliavosi su kraštiečiais kalbininkais Elena Grinaveckiene ir Arnoldu Piročkinu. O ypač didelė ir kelis dešimtmečius trukusi bendrystė buvo su eržvilkiškiu Antanu Balašaičiu, kurį V. Drotvinas paskatino pradėti mokslinę veiklą ir imtis žodynininko darbo. 2009 m. A. Piročkinas, sveikindamas V. Drotviną 80-mečio proga ir įvertindamas jo nuopelnus beveik netyrinėtose kalbotyros srityse, pasakęs, kad kolega pagal savo pasiekimus yra tarsi gandras – „jis lėtas, bet kai pakyla – aukštai, ir kai skrenda – toli“.
V. Drotvinas visą dėmesį skyrė kruopštiems raštų tyrinėjimams, senųjų laikų realijų ir žodžių prasmės išaiškinimui. Atsakymų į dar neaiškius Mažosios Lietuvos raštijos ir kalbos reikalus ieškojo Berlyno, Halės, Miunsterio, Gdansko, Torunės ir kitose bibliotekose. „Laikau save kalbos juodadarbiu ir mane toks darbas labai džiugina“, – vieno renginio Jurbarke metu yra pasakęs kalbininkas.
Iš tikrųjų jį itin domino Mažosios Lietuvos raštai, jų tekstai, parašymo aplinkybių tyrinėjimas, spausdintų ir ranka rašytų žodynų bei senųjų žodžių likimas, sąsajos su dabartine lietuvių kalba. Tai jis išaiškino, kad žodžio „mokinys“ autorystė turi būti skiriama ne Jonui Jablonskiui, nes tas žodis jau randamas K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyno“ pirmajame leidime, bet tuomet visiškai neprigijęs ir likęs tik žodynų puslapiuose daugiau kaip 200 metų. Lygindamas lietuvių, lenkų, jidiš ir vokiečių kalbas ieško žodžio „kibiras“ kilmės. 2010 m. „Kalbos kultūroje“ paskelbia, kad „kibiras“ – tikrai lietuviškas žodis, randamas XVII a. Mažosios Lietuvos žodynuose, o pagal skambesį esą panašumų su žydų žodžiu „ceber“ („žemas su ąsomis medinis indas“).
Kalbos labui ir išsaugojimui
Kraštietis V. Drotvinas Lietuvos mokslo premiją gavo už Mažosios Lietuvos raštijos (ypač žodynų) tyrinėjimą. Profesorius daug kartų yra akcentavęs, kad Mažosios Lietuvos raštijos paveldas itin svarbus lietuvių tautai ir jos išlikimui – juk tie senieji raštai ir žodynai padėję išgarsinti pasaulyje Lietuvą ir lietuvių kalbą, nes joje lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai rado itin daug lietuvių kalbos žodžių ir jų darybos formų panašumų su indoeuropiečių kalbų šeimos prokalbe. Jau vien tik J. Brodovskio rankraštiniame vokiečių-lietuvių kalbų žodyne buvo surinkta apie 25 tūkst. Mažosios Lietuvos lietuviškų bendrinių žodžių, nemažai lietuvių asmenvardžių ir vietovardžių, taip pat priežodžių (o jų net apie 1000), patarlių, mįslių… V. Drotvinas buvo teisingai įsitikinęs ir savo tyrinėjimais patvirtino, kad J. Brodovskio žodynas – didžiausias XVIII a. lietuviškos leksikos rinkinys, kuriame pateikti žodžiai ir posakiai dažnai vartojami ir dabartinėje lietuvių kalboje.
Skaitydami lietuvių kalbos istorijos mokslo darbus ir spaudą, diskutuodami su lituanistais, galime nesunkiai įsitikinti, kad broliai Leonardas ir Vincentas Drotvinai buvo reiklūs kitiems, o ypač sau. Abu tvirti savo nuomone. Nuoširdžiai po kruopelę rinkę, saugoję ir vertinę tai, kas patvirtintų ir išsaugotų lietuvių kalbos savitumą ir brandumą. Tegul lieka mūsų atmintyje Leonardas ir Vincentas – du kraštiečiai, kurie dorai rūpinosi gimtąja kalba. Ir tegul būna vykdomas Vincento Drotvino įpareigojimas lietuvių kalbos mokytojams ir šių laikų kalbininkams – dirbti kalbos labui ir išsaugojimui…
