Lietuva nuo seno vadinama dainuojančiu kraštu. Per amžius, iš kartos į kartą perduodamoje dainoje skamba lietuvio gyvenimas – apie džiaugsmą ir išgyvenimus, apie būtį ir siekius. Šiemet minime Lietuvių liaudies dainų metus. Proga išskirtinė – sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio paskelbimo, kurį išleido Liudvikas Rėza. 1825 metai laikomi lietuvių folkloristikos pradžia, o folkloro fondus saugantis Lietuvių tautosakos archyvas mini 90-metį.
Ypatinga proga
Ir progų, skirtų lietuvių liaudies dainai, ir minčių apie dainuojančią Lietuvą – daug. Liaudies daina svarbi lietuvio tapatumui, savimonei, jungianti praeitį, dabartį ir ateitį. Apie tai kalbėjomės su Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ dainininkėmis ir jų vadove Birute Bartkute.
Šio kolektyvo dainininkės – ne visos profesionalios dainininkės ar muzikantės. Rūta Petrauskienė – pradinių klasių mokytoja, Vaiva Dobilienė – slaugytojos padėjėja, o Loreta Pažereckienė ir Vilija Petravičienė dirba slaugytojomis. Gintarė Stirbienė – Eržvilko kultūros centro meno vadovė, Ingrida Kazlauskienė – socialinė darbuotoja. Vadovaujamos tikros folkloro profesionalės B. Bartkutės, lietuvių liaudies dainas Jurbarko krašte moterys puoselėja jau 35-erius metus.
„Esam visiškai skirtingos, bet kai susirenkame į repeticiją ir pradedame dainuoti, tampame lyg viena. Kai būnam kartu, visos jaučiamės stiprios“, – sako L. Pažereckienė, pripažindama, kad daina skraidina, suteikia jėgų, kiekvieno lietuvio širdžiai – smagumo ir pasididžiavimo.
Kodėl tai taip svarbu?
„Labai džiaugiuosi, kad valstybė skyrė dėmesio lietuvių liaudies dainų puoselėjimui ir paskelbė šiuos metus Lietuvių liaudies dainų metais. Dėmesys sutelkiamas į šią sritį. Gyvenime labai daug sričių, kurios reikalauja mūsų dėmesio, todėl labai puiku, kad atkreipiamas dėmesys būtent į šią sritį. Neįsivaizduoju Joninių be folkloro ansamblių, Jurginių – irgi būtų ne Jurginės… Jeigu neliks liaudies dainų puoselėtojų, sunyks ir mūsų tradicinės lietuviškos šventės“, – įsitikinusi R. Petrauskienė.
„Imsrės“ dainininkė pastebi, kad vis mažiau jaunimo domisi liaudies dainomis. Jai, deja, pritaria ir kolektyvo vadovė. „Manau, labai svarbu atkreipti dėmesį į unikalų lietuvių liaudies dainų paveldą. Tikrai mažėja dainuojančių. Mokiniai liaudies dainų beveik nemoka“, – sakė B. Bartkutė.
„Džiugu, kad yra konkursai, jie paskatina artimiau susipažinti su liaudies daina. Neseniai vyko vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ rajoninis turas. Bet dalyvių dabar žymiai mažiau“, – pastebi L. Pažereckienė.
Kodėl jaunimas nusigręžia nuo liaudies dainų? Dainininkės mano, kad viena pagrindinių priežasčių – nepakankamas dėmesys ugdymo įstaigose. „Nors atnaujintose mokymosi programose yra numatyta daugiau dėmesio skirti lietuvių liaudies dainoms, bet tai yra integruota į kitus dalykus, o šito per maža“, – įsitikinusi R. Petrauskienė.
Pasak ansamblio vadovės, gal darželyje vaikai išmoksta „Du gaidelius“ ar „Aguonėlę“, bet vėliau liaudies dainos tarsi dingsta. Kita problema – etnokultūros specialistų trūkumas. Studijuoti folklorą ir etnokultūrą renkasi vis mažiau jaunimo, tad šios srities ateitis laikosi ant entuziastų pečių.
„Kai kurios „Imsrės“ kolektyvo narės pradėjo dainuoti liaudies dainas dar visai mergytėm būdamos – Vaiva Dobilienė, Ingrida Kazlauskienė, ir iki šiol dainuoja. Šalia „Imsrės“ yra ir vaikų folkloro kolektyvas „Imsriukai“. Tik dainininkai jame labai dažnai keičiasi, vos vienas kitas labiau pamilsta liaudies dainą ir kolektyve lieka ilgesniam laikui. Iki 8 ar 9 klasės padainuoja, o vėliau jau nebenori“, – pasakojo Birutė.
Būtina išsaugoti
Dainininkės sako, kad išsaugoti lietuvių liaudies dainas ir galime, ir privalome – tik reikia pačių pastangų. Ir pirmiausia – namuose. Jei liaudies dainas mažieji girdi nuo kūdikystės, melodijos tarsi auga kartu su vaiku. „Jeigu mamos dainuoja lopšines, o ne tiesiog įjungia įrašą, vaikas ir vėliau norės girdėti gyvą balsą. Tai ne tik muzika – tai jausmas, saugumas, meilės išraiška“, – mano Birutė.
Labai svarbus gyvas, tikras liaudies dainos pajautimas. Štai kodėl renginiai, tokie kaip „Tramtatulis“, yra labai reikšmingi. Jie leidžia vaikams pajusti liaudies dainų žavesį, rasti jų grožį per žaidimus ir bendrystę.
„Vaikai mielai dalyvauja judriuose piemenėlių žaidimuose, kuriuose ir dainelės, ir gamtos garsų pamėgdžiojimas. Per žaidimą, per judesį vaikai pažįsta etnokultūrą ir ją pamilsta. Būna, kad po daugelio metų man skambina iš užsienio buvę „Imsriukai“ ir prašo konsultacijų kaip vaikus mokyti dainų ir žaidimų. Vadinasi, kažkada širdelėje pasėtas meilės savo krašto folkloriniam paveldui grūdas užaugo, ir užsienyje augantys lietuviukai mokomi to, ko vyresnioji kartą išmoko Lietuvoje“, – pasakoja B. Bartkutė.
Visos „Imsrės” dainininkės vieningai tvirtina – reikia kuo daugiau renginių, konkursų, galimybių vaikams ir jaunuoliams susipažinti su liaudies daina. „Esu prieš siūlymą per prievartą. Su jaunimu patyrėm daug gražių dalykų, kai kažkada buvo organizuotas šimtadienis, išleistuvės su liaudies dainomis. Esame dalyvavę ir krikštynose, vestuvėse, darbo kolektyvų vakaronėse. Yra jaunimo, kurie nori švenčių su senovinėmis tradicijomis. Manau, kad gali gražiai bendradarbiauti kulinarinio lietuvių paveldo ir liaudies dainų puoselėtojai. Turime parengę įvairiausių programų. Galėtume tikrai aktyviau su jaunimu bendradarbiauti“, – tvirtino B. Bartkutė.
„Liaudies daina turi ypatingą galią“, – įsitikinusi B. Bartkutė, o kai kurios kolektyvo narės prisipažįsta nepažįstančios natų, niekada nesimoko dainų žodžių, bet kai uždainuoja, viskas liejasi tarsi savaime, iš širdies. Ypač jautriai liaudies dainų grožis atsiskleidžia joms suskambus gamtoje, kai tarsi išnyksta riba tarp klausytojo ir dainininkių, o unikalios mūsų sutartinės sukelia jausmą, tarsi būtum visiškoje harmonijoje su savimi ir pasauliu.
„Dažniausiai dainuojame senovines, dar XIX a. Antano ir Jono Juškų Jurbarko krašte užrašytas liaudies dainas. Labai dažnai gauname pastabų, kad šios dainos turi būti atliekamos labai santūriai. Dabar mes liaudies dainas turime pateikti žiūrovui taip, kad jam būtų patrauklu“, – sakė B. Bartkutė.
„Kai apsivelku tautinį kostiumą ir dainuoju ant piliakalnio, jaučiuosi labai tvirta, labai stipri. Jaučiuosi labai gerai“, – kalbėjo R. Petrauskienė. Šie metai, reikia tikėtis, garsiau ir dažniau suskambės liaudies dainomis. „Imsrės“ dainininkės ragina dainuoti ir saugoti tai, kas mūsų, nes daina yra sielos balsas – šildantis ir vienijantis.
Ligita Gražulevičienė
kurios idėjos ir nuoseklus darbas subūrė tikrą bendraminčių šeimą.
L. Gražulevičienės nuotr.
