Mazsalaca – mažas Latvijos miestelis, į kurį, keliaudamas po kaimyninę šalį, ko gero, nė neužsuktum. Nebent būtum ten laukiamas. Smalininkų „Skalvos“ šokėjai buvo pakviesti į šio miestelio šventę dėka besimezgančios draugystės tarp tenykščio ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro.
Svečiuodamiesi pažįstame
Pirmieji į Smalininkus atvažiavo latviai – Vasario 16-osios minėjime šoko Mazsalacos kultūros centro jaunimo šokių kolektyvas. O kultūros centrų draugystė prasidėjo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriaus Arvydo Griškaus iniciatyva.
„Norėjosi turėti partnerių kaimyninėje valstybėje, ir toliau – ne pasienyje. Su Mazsalacos kultūros centro direktore Dace Jurka susipažinome tarptautiniuose kultūros centrų direktorių mokymuose 2017-ųjų rudenį. Paskui susitikome Latvijos kultūros centrų asociacijos konferencijoje, kur man teko atstovauti Lietuvai ir pristatyti mūsų asociacijos veiklą. Lapkritį Latvija švęs savo valstybės atkūrimo 100-metį, tikimės, kad ir mus pakvies“, – pasakojo kultūros centro direktorius A. Griškus.
Kad smagu turėti bičiulių, įsitikino ir „Skalvos“ šokėjai. Važiuoti buvo toli, per visą Latviją, beveik iki Estijos sienos, tačiau nuvykę patyrėme kuo geriausių įspūdžių. Gaivino rami upės tėkmė, gatvėse klestėjo gėlės ir akį traukė išraiškingas dekoras – dviračiai. Supratome, kad pataikėme į dviračių šventę.
Galiūnai ąžuolai ir raudono mūro pastatai Latvijos istoriniame etnografiniame regione Vidzemėje, kuriai priklauso ir Mazsalaca, kaip ir pas mus, Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių valstybės ir germaniškos kultūros palikimas.
Mazsalaca yra savivaldybės centras (po 2009 m. administracinės reformos Latvijoje panaikinti rajonai ir įsteigtos 109 savivaldybės). Nors pagal gyventojų skaičių mažas (vietiniai sakė, kad apie 2 tūkst., bet Vikipedija nurodo kur kas mažiau – 1326), miestas išsidėstęs plačiai abipus Salacos upės (nuo jos ir miesto pavadinimas), netaupant vietos. Latviai turi galimybę turėti daugiau ne tik visuomeninių, bet ir asmeninės erdvės – jų šalyje gyventojų tankis tik 35 žmonės km, pas mus 10 daugiau. Taip skelbiama, nors gal yra kitaip šiuo visuotinės migracijos ir emigracijos laiku. Šiuo klausimu pas juos – kaip ir pas mus. Viešnagės dienomis mus globojusi kultūros centro darbuotoja Velga teigė, kad Mazsalaca susitraukė bemaž perpus nuo to laiko, kai ji pati čia apsigyveno prieš porą dešimtmečių. O atvažiavo iš Saldaus, kuris netoli Mažeikių – iš vieno pasienio į kitą. Pasak Velgos, mazsalaciečiai į Estiją važiuoja pramogauti ir apsipirkti – preciziškieji estai esą viską gamina labai gerai.
Tokios mintys ir kalbos, ieškant panašumo ir skirtumų su kaimynais latviais, kuriuos, tiesą pasakius, ne tiek daug ir pažįstame. O svečiavimasis padeda pažinti geriau nei kelionių vadovai.
Kaip švenčia kaimynai
Į repeticiją bėgome smagiai siūbuodami beždžionių tiltu per Salacą. Ir per mišką, panašų į seną parką, bet Velga sakė, kad dvaro parkas priešais mokyklą, kurioje mums buvo paklotos minkštos lovos. Mokykla renovuota. Šalia stovintis didžiulis buvusio dvaro svirnas irgi sutvarkytas, išlaikant pirmykštę jo išvaizdą, ir pritaikytas mokyklos reikmėms.
Mazsalaciečiai dirba daugiausia valdiškose įstaigose – vidurinėje, muzikos ir dailės mokyklose, bibliotekoje, krašto istorijos muziejuje, kultūros, turizmo informacijos ir amatų centruose, savivaldybės administracijoje, ligoninėje, gaisrinėje. Yra parduotuvių, nedidelių verslo įmonių. Ir kasmet švenčia savo miesto šventę.
Tradicinė šventė prasidėjo ketvirtadienį protmūšiu, penktadienį – šokių diena Skanskalnės vasaros estradoje, o šeštadienį – dviračių paradas. Smalininkiečiai buvo pakviesti dalyvauti penktadienio koncerte.
Į Skanskalnės estradą iš miesto centrinės aikštės ėjome eisena, gal septynis kilometrus su tiek pat sustojimų. Kartu su šokėjų kolektyvais, kurių buvo daugiau kaip dešimt (vietiniame kultūros centre yra net 4), ėjo ir žiūrovai, o jų būrys vis gausėjo.
Mazsalacos kultūros centras prieš porą metų sugalvojo, kaip į eiseną pritraukti miestelio gyventojus – kad jiems būtų įdomu, šventės pradžia tapo eisena-koncertu. Kiekvienoje stotelėje pristatomas vienas kolektyvas, ir jis sušoka vieną šokį. Priešais amatų centrą buvo „Skalvos“ koncertinė stotelė. Žinodami, kokie linksmi latvių šokiai ir artistiški šokėjai, smalininkiečiai nusprendė prisistatyti su „Paslaptinguoju“. Latviai ilgai plojo – turbūt jiems patiko, o ne todėl, kad „Skalvos“ kolektyvas buvo vienintelis svečias iš užsienio. Vėliau, po pagrindinio koncerto, sulaukėme komplimentų ir savo kostiumams, net vežėmės parodyti visą mūsų krašto tautinių drabužių įvairovę. Įvairus ir gražus, su tik jam būdingomis detalėmis ir latvių tautinis kostiumas.
Paskutinis eisenos etapas – per ąžuolų alėją, ne tokia ilgą kaip mūsiškė, bet teikusią taip lauktą pavėsį.
Latvijoje, kaip ir pas mus, šiemet vyko jubiliejinė Dainų ir šokių šventė, apėmusi visus šalies regionus. Įdomu, kad dauguma koncertų buvo nemokami, o pirmadienis po savaitės renginių maratono buvo paskelbtas nedarbo diena. Paskui šventės atgarsiai nuvilnijo per šalies miestus ir miestelius.
Koncerte „Mazsalaca – mano namai“ irgi buvo šokami šimtmečio šventės repertuaro kūriniai – kitokie nei ką tik matyti gatvėje. Lyriniais šokiais buvo jautriai pasakojama Latvijos istorija, programoje dalyvavo visų amžiaus grupių kolektyvai – nuo vaikų iki senjorų. Šventės rengėjai ir žiūrovai itin džiaugėsi ir didžiavosi profesionalių šokėjų grupe iš Rygos.
Į šį koncertą gražiai buvome įpinti ir mes, lietuviai, su savo Dainų šventės „Vardan tos…“ šokiais. Juos ruošėme kartu su vadovu Donatu Liktu, o į Latviją važiavome jau vieni – „Skalvos“ vadovo vieta vėl laisva.
Šventėje nebuvo jokios prekybos – nei šašlykų, nei alaus. Visi atėjo žiūrėti koncerto.
Dviračių paradas
Mazsalacoje 1891 m. gimė Gustavas Erenpreisas, XX a. 3-ame deš. sukūręs savo vardo prekinį ženklą ir pradėjęs gaminti dviračius. „Ērenpreiss“ dviračių gamykla ir šiandien veikia Rygoje, o jos įkūrėjo palikuonys Mazsalacoje kasmet surengia istorinių dviračių paradą.
Toks vyko ir šiemet. Kad jis įspūdingas, neabejojome, o įsitikinome jau tik sugrįžę ir peržiūrėję šventės rengėjų nuotraukas. Parade pasilikti sutrukdė autobuso nuomos sutartis. O ir dviračių nesivežėme – nežinojome, kur vykstame…
Tačiau mūsų globėja Velga iš pat ryto mus lydėjo į Skankalnės gamtos parką parodyti raudono smiltainio uolų ir atodangų Salacos upės skardžiuose. „Nematei uolų, nebuvai Mazsalacoje“, – sakė ji. Ir tikrai buvo verta pamatyti, kokį grožį sukūrė gamta, ir kaip gražiai, nekenkiant gamtai, tai pritaikyta žmonėms – vietiniams ir turistams.
Pakeliui namo sustojome Cėsių viduramžių pilyje ir Gaujos nacionaliniame parke įkopėme į Turaidos pilies bokštą. O dar daugiau liko nepamatyta. Bet gal ne paskutinis kartas?
Danutė KAROPČIKIENĖ
